Sudie

Sudie, Austinai Alanai

Mano meilužes vyras labai panašus į restoranų ekspertą Alaną Austiną, toks pat murzinas nuo gerų produktų ir Elzaso vyno, kaip jo nuotrauka “Sostinėje”.
Aš taip gerai jį žinau, kad galiu išvardinti jo mėgiamus valgius kaip antai: “Fricassee de Volaille” - 47 Lt. Austinas sako. Kad tai -“ kepta troškinta vištiena rislingo padaže, su kviečių apkepu”, bet tai ne visai taip. Mano keturkojė draugė kartais paskambina ir pasako, jos balsas būna švelnus lyg “Piaccini Spaghetti”[verda  12 -13 min]:
-  Frikasė de volai  16 valandą…
Ir aš suprantu, kad jos gurmanas vyras “atvalil ino” 16 valandą.
- “Žiemai artėjant, turgaus galimybės įvairinti mūsų gyvenimą labai susilpnėja... ” - geros virėjos balsu pacitavo Alaną  gurmano išrinktoji. - Noriu į restoraną…
Man pinigai - niekas, man svarbu, kad gurmanas “ Frikasė de volai”. Žinojau, kad “viskas atsipirks burnoje”.
Mes su meiluže šeštadienį nuejom į restoraną.  Mano meilužė - visai ne ryža, todėl nuėjom į tokį restoraną, kur niekas prakaitu šonų neteplioja ir išpampusių tarpukojų prie šlaunų neglaudžia. Retas “kabakėlis” tuo gali pasigirti. Mano tarpukojo draugė nusiblizgino veidą, išsiskalbė kojines ir atrodė kaip Amsterdamo žibintas. Tai pataisė mano nuotaiką - per kūną nugaravo priešerekcinis drebulys, kai pamačiau ją iš nugaros. Pajutau, kad gyvulys, ramiai snaudęs manyje, pakėlė į dangų spindinčias akis ir užbaubė. Įjungiau užpakalinę pavarą ir mano automobilis kaukdamas išsiveržė iš kiemo.
  Pakeliui mes gausiai bučiavomės - manyje pradėjo nokti Elzaso vynuogės net krūtinė atsilapojo, o meilužės akys stovėjo stulpu. Jos raudonai anemiškomis lūpomis tekėjo aistros įkaitintos seilės. Nugalėtojo žvilgsniu pažvelgiau į Vilnių - buvo gilus vakaras - Vilnius sagstėsi kelnes.
  Kai įžengėm į restoraną - man į nosį padvelkė pakalnučių kvapas. Nusispjoviau - kvapas dingo. Įsitempęs lyg lenktyninis arklys prišuoliavo baltai skalbtas, juodai rengtas padavėjas - ir vakaras prasidėjo.
    Mes gėrėm vyną, nes mylėjom gyvenimą, mes glaudėmės prie viskio, nes norėjom sukurti šeimą ir valgėm kepsnį su krevečių įdaru, nes norėjom, kad mūsų vaikai išaugtų dideli ir išvažiuotų į JAV. Padavėjus vadinom pingvinais . Anemija - toks mano meilužės vardas - šaukėsi Dievo ir, kol padavėjai ieškojo, ji vogė braziliškus stalo įrankius. Kol mes ramiai valgėm ir gėrėm, salės tamsiuose kambariuose žudėsi ir prievartavosi valstybės dūmos Trapikai. Jie rėkė ir gausiai spjaudėsi. Mes dar užsisakėm vyno. Portveino.
  Rytas po išgertuvių išaušo giedras kaip styga. Mane daužė žmogus.
    - Suspardysiu kaip obuolį, aš tau parodysiu žiaurų strazdelio veidą, - šaukė Anemijos vyras labai kvailu balsu. Kaip jam ne gėda šaukti tokiu balsu? Pramerkiau akį  - Anemijos kūnas buvo moteriškai sulinkęs ir kabojo palubėje.
    - O tu sakei... negrįš, - spėjau ištarti ir pajutau, kaip šv. Petras įkišo į spyną raktą ir tyliai pasuko.
    - O kam tu tiek daug gėrei restorane? - ramiai lyg tas vėjas, kuris žino visus atsakymus atsiliepė iš palubės Anemija. Jos vyras labai jaudinosi ir smarkiai mušė, todėl jo trumpikės buvo šlapios. Smirdėjo kopūstais su dešrelėmis “Choucroute” [850g. -11,40Lt].
    - Sudie, Austinai…