Balta šviesa

Šiandien aš myliu abudu pasaulius: ir tą violetinį su kiškio ausimis, valiūkiškai mirkčiojantį man, ir tą, kuris šiandien pavadino mane idiote. Jaučiu kažkokį neapsakomą magišką artumą – tokį, kad net nusiaunu batus ir einu basa. O purios snaigės pasišokinėdamos leidžiasi žemėn. Jaučiuosi taip, lyg eičiau debesimis, minkštais ir prisitvenkusiais lietaus garų.
Paleidau sniego gniūžtę į bobulę, kuri vis aikčiojo žvelgdama į mane ir kažką garsiai burbėjo savo apykurtei draugei su medine lazdele, kurios galas priminė lazdą su briedės galva iš istorijos vadovėlio.
Žiū, dabar gal jau penkios susiraukšlėjusios, skardžiabalsės bobutės rėkė ant manęs. Pasijutau tarsi zoologijos sode. O senės staiga pavirto orangutangais. Nežinau kodėl, bet nesusilaikiau ir pasiūliau joms nupirkti bananų. Jos sukėlė visišką zoologijos sodo revoliuciją. O kas man? Tegu šėlsta. Ir ramiai nužingsniavau toliau.
Neris skubėdama plukdė savo vandenis. Pėdos džiūgavo paleistos į laisvę. Tyliai juokėsi gražuolė žiema.
Užsimaniau nueiti į muziejų, bet atsiminusi paskutinį vizitą, kai statulos ėmė talžyti mane savo akmeninėmis galūnėmis, o bedvasiai nuotraukų  žmonės ėmė giedoti laidotuvių maršą, apsigalvojau. Suprantu juos. Įsivaizduoju, kaip pikta ištisai būti stebimam ir pačiam negalėti įkvėpti nei mažiausio gurkšnio oro.
Mintys sukosi apie vakarykščią dieną, žaibą ir vargšus paukščius, priverstus gūžtis toje beprotybėje, kai atrodo, kad jau viskas. Kad žaibas sudegins žemę ir paliks nuodėgulių krūvą su kadaise augusiais medžiais ir vešėjusiomis pievomis. Ir kad vėl sugrįš dinozaurų laikai. Beprotybė. Žinau. Bet juk viskam ateina galas.
Grįžusi namo susitaisiau arbatą su visokiomis džiovintomis žolelėmis, kurių prisirankiojau vasarą. Švelnūs prisiminimai tirpo lyg cukrus, kurio negalėjau pakęsti. Kvailybės ir agonijos naktys. Tada jaučiausi vieniša.  Vieniša, bet saugi. O kas šioje žemėje nėra vienišas? Nebent tie, aptekę pinigais ir keliantys tuštybės puotas. Su daug dekoracijų, dirbtinių gėlių ir elegantiškų svečių, primenančių pingvinus per patį poravimosi įkarštį. Atsimenu ir vieną iš tų dienų, kai susiradau klausytoją. Jis žavėjosi mano nepaaiškinamais svaičiojimais ir nieko neturėjo prieš gamtą. Jis buvo beveik simpatiškas, jeigu ne per didelė nosis ir atsikišęs smakras. Vieną iš tų vakarų, kai regėjau artėjantį Mėnulį, girdėjau kaukų žingsnius įkaitusiu grindiniu ir juokiausi, beprotiškai juokiausi, juoku į niekur, juoku į anapus, - jis pabėgo. Ką gi, visi kada nors pabėga. O aš lieku. Su tamsėjančiais vakarais ir užgesusiu dangum.
Mama šiandien saldi, kaip niekad . Saldi iki koktumo. Kas jai darosi?
Mėnulis? Morčius?
- Mažyte, kaip smarkiai tave myliu...
-Aš irgi, mama, - atsakau ir pagalvoju,- nesuk uodegos, sena lape.
Rodos, ji lieka patenkinta mano normaliu atsakymu ir išeina.
  Sėdžiu po rašomuoju stalu ir gyvai šnekučiuojuosi su kilimo dulkėmis. Niekada neleidžiu mamai siurbti kilimo, nes tikiu, kad dulkės turi sielą. Kas būtų, jeigu jums išsiurbtų sielą? Patiktų? O man beveik, bet visvien gaila dulkių. Jos juk bejėgės.
Kyla idėja, kaip pabėgti nuo pasaulio beprotybės parado, nuo minčių ir laiko gniaužtų. Susikalsiu medinį narvą. Kentėsiu už visą pasaulį, kentėsiu, nes taip norėsiu. Galbūt viduje įsitaisysiu porą mygtukų, kurie mane nuramins, lyg migdomieji. Ir dar daugiau, įsitaisysiu langelį, kad nepamirščiau, kaip atrodo kilimo dulkės ir nudraskyti tapetai su mėnuliukais ir  mažomis kvailomis žvaigždutėmis. Žaisiu „monopolį“ pati su savimi, spręsiu magiškuosius kvadratus. Kvadratus, kuriuose neslypi atsakymai, o tik prakeikti skaičiai.
  Po mėnesio, kai įvykdžiau savo sumanymą, kažkas atsitiko. Mane išgabeno į tikrą narvą, su klykiančiais ir besidraskančiais padarais. Tuo, kas liko iš žmonių. Viskas balta. Nekenčiu baltos spalvos.
Šiandien nušvilpiau šakutę ir padariau iš jos surrealistinį meno kūrinį. Užvakar gimė nuotabiausias pasaulio piešinys. Tik mano. Tik mano vienos.
Aš laiminga. „Palaiminti idiotai, nes jie laimigiausi žmonės žemėje“. (Lao Dzė)
Kas, kas kitas galėjo išgelbėti mane nuo griūties, tvano, skausmo, aimanuojančių kūdikių? Nes kiekvienam pasaulio lopinėliui ateis galas. Nesvarbu ar tai mano motina, kuri manęs nekenčia, ar pats tyriausias žemės vabalėlis. Milžiniška jėga jau dabar viską naikina. Iš lėto ir pasimėgaudama. Didelis teatras, su mažytėmis balerinomis ir nutukusiais Spragtukais.
Poryt saulė užklydo ir į mano irštvą. Baltoje šviesoje, ji visada ryškesnė.