Dar ne pabaiga

Skiriu tau mano sesute.................
Agnė pabudo, tiesiog dėl to, kad buvo jau rytas. Jai nieko neskaudėjo. Ji bijojo pasiversti ant šono. Bet vistiek reikės keltis. Ji iš lėto pasisuko šonu. Nieko. Visiškai nieko. Tada ji lėtai ėmė sėstis lovoje, nuleido kojas. Galva nesvaigo, jos nepykino. Rodos, visos piktosios dvasios ją apleido. Ji negalėjo, o ir nenorėjo tuo patikėti. Rytas be skausmo. Ji bandė analizuoti situaciją, bet nieko taip ir nesuprato, kas atsitiko.  Ne, ji negalvos apie nieką, tiesiog džiaugsis tuo, ką turi. Agnė nuėjo į vonią. Taip, reikia nusiprausti, visi protingi žinduoliai prausiasi. Reikia susišukuoti, pažastis ištrinti kokiu dezodorantu, apsivilkti. Apsivilkti yra tiesiog būtina. Viską ji darė kaip mašina. Darė taip, kaip reikėtų daryti. Bet juk taip paprasčiau, daryti taip, kaip daro visi. Apie tai rašo laikraščiai, rodo per televizorių. Kiek daug įdomių dalykų gali perskaityti laikraščiuose. Vonioje Agnė kuitėsi gal gerą valandą, kol suprato, kad netenka jėgų sukauptų per naktį. Ji, šluostydama veidą rankšluosčiu, išslinko į kiemą ir atsisėdo ant laiptelių prieš rytinę saulutę. Saulės dar švelni spinduliai glostė moters veidą. Agnė atsirėmė į staktą durų, nebeturiu jėgų, pagalvojo ji. Visai nebeturiu. Entuziazmas dingo. Ji norėjo grįžti į savo nepaklotą lovą, atgal. Jėgos, rodos, kaip vanduo, nutekėjo ir apleido ją. Bet Agnė turi nueiti iki pašto. Tai, taip netoli, vos penki šimtai metrų. Ji turi įveikti tą atstumą, tai taip svarbu. Moteris įėjo į gričios vidų ir lyg atsisveikindama žvilgterėjo į veidrodį. Dar jauna, bet jau pražilus žaliaakė, prakaulingo veido žvelgė iš padilbų. Agnė net nerakino namų, išėjo…….. Saulė vis labiau kaitino ir lenkė prie žemės. Agnei buvo sunku eiti. Kiekvienas žingsnis reikalavo pastangų. Švininės kojos nelabai norėjo klausyti. Ji jau matė pašto pastato kontūrus. Jau visai netoli, jis visiškai čia pat. Jai labai, labia reikia jį pasiekti. Kaip tyčia, pakelėj nebuvo nei vieno medžio, kurio pavėsy Agnė galėtų pailsėti. Bet jau nedaug, visai nedaug. Liko vos keli metrai, tik vienas. Agnė priėjo prie pašto durų. Staiga atsirado toks jėgų antplūdis, ji tiesiog užlėkė laipteliais. “Labai atsiprašome, bet šiandien paštas dėl techninių kliūčių nedirbs”- perskaitė Agnė. Nedirbs, dirbs gal rytoj, o gal poryt. Bet jai reikia šiandien, nes rytoj gal jau nebereikės. Durys, medinės durys, skyrė ją nuo to, ką ji norėjo sužinoti. Noras žinoti. Begalinis noras žinoti, išaugęs iki troškimo. Neviltis. Dabar nei labiau ji jautė savo vienatvę šioj žemėj, o gal net visoj galaktikoj. Kūda, susitraukus, persuktu veidu moteris.  Agnė ėjo bet kur, net nėjo, o vilkosi, nes jėgos seko.
- Sveika, kaimyne, ar atsitiko kas?
Agnė pakėlė pavandenijusias akis į balsą. Prieš ją stovėjo kaimynas Karolis-  našlys.
- Ne, viskas gerai, ačiū, - pasakė ji, bet širdyje jautė šiluma žmogaus, kurio niekada nepastebėjo.
Namai buvo arčiau nei ji manė. Agnė atidarė duris ir puolė prie veidrodžio. Prislinko prie jo kiek galima arčiau. Bet, kad ir tų raukšlių dar nėra. Ir akys dar turi šviesos. Lūpos putlios. Tik su tais plaukais reikia ką nors sugalvoti. Ryt ji važiuos pas kirpėją, velniop tą paštą. Bet kaip gerai, kad jis buvo uždarytas………