Tik šiaip sau Mikutis

- Kai parvešim Miglutę, tu jau nebebūsi Mikutis. Būti vyresniu broliu - ne šiaip sau juokas. Kai parvešim Miglutę tu jau būsi Mikas. O kai ji paaugs, atiminės iš tavęs pieštukus ir galėsite kartu eiti į čiuožyklą. O kol kas, ji bus tik Miglutė, kuri neleidžia miegoti naktimis, - laimingas dėstė tėvas skubiai rišdamasis batus.
-Saugok namus, - dar spėjo pasakyti prieš išbėgdamas ir Mikutis liko vienas namuose. Tada jis tikrai buvo laimingiausias vaikas. Staiga jis suprato, kad Mikučiu būti liko visai nedaug, tad stengėsi išnaudoti likūsį laiką. Apsirengė išeiginius rūbus, nors žinojo, kad jei skirti tik sekmadieniams, suvalgė žemuogių uogienę, kurią mama saugojo žiemai, ir, kad nebūtų taip nuobodu, parsivilko iš lauko tris šlapius katinus. Dar užėjo į buvusį svečių kambarį, kurį tėvai laikė uždarytą. Jis buvo tapęs visai kitoks: rausvos sienos, krūva naujų žaisliukų, lovytė - kambarys, kaip ir Mikutis nekantraudami laukė to paties.
      Kai grįžo tėvas buvo jau naktis, bet Mikutis nemiegojo. Pripuolęs prei tėvo suprato, kad kažkas ne taip. Dar daug metų atsimins tą keistą tėvo žvilgsnį. Miglutės neparvežė. Sakė, kad, matyt, ji visai nenorėjo būti šitoje ašarų pakalnėje. Berniukas nelabai suprato, ką jam pasakoja tėvas, bet viena žinojo - šiandien Miku jis netaps. Tik paprastas Mikutis, kuriam neleidžia piešti į knygutes ir saugo, kad neparšaltų. Tik paprastas vienturtis vaikas.

      Po daugelio dienų, kai pačiam Mikučiui atrodė - po visos amžinybės, jis atvažiavo prie mažo žemės plotelio vardu Miglutė.
- Gėlių nevežiau, kam tau jos, - tarė jis ir, ištraukęs dėžutę spalvotų pieštukų padėjo šalia antkapio. Jis ilgai pasakojo savo sesei kaip ji atiminėjo tuos pieštuksu iš jo, Miko, ir kaip jie eidavo kartu į čiuožyklą. Jis pasakojo ir pasakojo jai prisiminimus, kurių niekada nebuvo ir nuotykius, kurie niekada nevyko. Tą diena jis beprotiškai nenorėjo būti tik šiaip sau Mikutis.