Apie Mariją. (2)

XXX

Marija nubunda nuo gręžimo programos skalbimo mašinoje keliamo bildesio. Jis vis nesiliauja. Būgne sukasi paklodės, užvalkalai ir antklodės. Intymiausios gyvenimo dalies atributai.
Marija nukelia kojas nuo sofos. Baltas margas sijonas susiglamžęs, o ant kairės rankos įsispaudęs gobelno raštas. Marija pakyla ir atveria langą plačiau. Šokdindamas užuolaidas lig buto lubų ūžteli šiltas popiečio vėjas. Išsijungia žalia skalbimo mašinos lemputė ir bildesys pamažu nurimsta. Marija su glėbiu drėgnų skalbinių lipa laiptais žemyn į vidinį kiemelį.

XXX

Raudonų batelių kulniukai kaukši į nugludintą gatvelės grindinį. Aplink aidi taurių skambesys. Girdisi parkan skubančių balandžių sparnų šlamėjimas. Už kampo prasideda įvairaus pobūdžio parduotuvių kvartalas. Užsienietė mergina garsiai klega mobiliuoju telefonu, savo skardžiu balsu užgoždama migdantį virš kiekvienos parduotuvėlės kabančių varpelių cingsėjimą.
Marija suka kairėn ir už poros kvartalų atsiduria ties vaisių ir daržovių prekystaliais nukrautu skersgatviu. Čia tvyro kažkoks keistas saldus kvapas. grindinys drėgnas ir slidus. Moterys su vaikais, senukų porelės, vyriškiai apsitaisę kostiumais – kone visi, besisukantys tarp vaisių ir daržovių, garsiai derasi su pardavėjais.
Marija stabteli prie vienos malonaus veido moteriškės prekystalio. Nusiperka paskutinius šešis apelsinus krepšyje ir citriną. Moteriškė, maloniai kalbindama Mariją, sukrauna jos pirkinius į du rudus popierinius maišelius. Pasukdama atgal į parduotuvių kvartalą mergina atsigręžia ir pamato, jog moteriškė kažkur išėjo. Pro šalį prabėgdamas berniukas pagriebia didelį žalią obuolį. Po poros minučių grįžta pardavėja su krepšiu apelsinų.

Suskamba Marijos telefonas. Ragelyje – pažįstamas balsas.

- Labas, Marija...

XXX

Dzangt. Įskilęs žalvarinis varpelis. Marija tyliai pristumia duris. pasigirsta dar vienas dzangt ir kulniukų kaukšėjimas plytelėmis išklotomis grindimis. Viduje vėsu ir kvepia ramunėlėmis. Ant stalo dar garuoja puodelis su arbata. Apsnūdęs persų veislės katinas murkdamas rąžosi ant kušetės, tarp indiško stiliaus siuvinėtų pagalvėlių.

- Matilda, - pusbalsiu išspaudžia Marija.
- Matilda, ar jūs čia?

Lentynose plazda spalvingi audiniai, skersvėjis plėšia lapelius su kainomis, prisiūtus jų kampučiuose.
Marija išgirsta žingsnius ir, virtuviniu rankšluosčiu mazgodama rankas, į kambarį atbėga liekna moterėlė, ant pečių užsimetusi centimetrinę matavimo juostelę, maždaug keturiasdešimt penkerių metų šviesiaplaukė – Matilda.

- Oi, aukseli, labai anksti atėjai. Kepu pyragą. Gal pietums pasiliksi?

Susuka rankšluostį ir plekštelna juo knarkiančiam katinui. Šis, itin nepatenkintas tokiu šeimininkės mostu, apsnūdęs nubimbina virtuvės link.

- Ačiū, Matilda. Aš tik pasimatuosiu suknelę ir eisiu.
- Tai gal kitą dieną? Aš tau paskambinsiu, aukseli, dėl pietų. Tai einam einam.

Matilda tauškia ir tauškia – kaip visada. Ji su Marija laipteliais užlipa į kitą kambarį. Erdvioje apvalioje salėje dideliais langais stovi tik dar viena kušetė, širma, aptraukta baltu audiniu, veidrodis ir žemas medinis stalelis.
Marija nusiauna batelius ir palieka juos prie laiptų. Už širmos nusivelka sijoną ir palaidinę. Matilda atneša baltą šiugždantį apdarą. Rūpestingai pagelbsti Marijai nepasiklysti raukiniuose ir klostėse – padeda jai apsirengti.
Marija užlipa ant medinio stalelio. Susijaudinusi Matilda smeigtukais dar kažką pataiso ir pristumia veidrodį artyn.

- Penktadienį jau bus baigta, aukseli.

Marija spokso į atvaizdą veidrodyje.

- Gerai, ateisiu penktadienį.

Išėjusi į gatvę Marija mobiliuoju telefonu surenka numerį. Atsiliepia vyriškas balsas. Telefonas Marijai slysta iš drėgnų delnų. Ji sučiumpa jį abiem rankom, užsimerkia ir nekvėpuodama išrėžia:

- Mums reikia pasikalbėti.

XXX

Marija važiuoja taksi. Automobilio langai atviri. Cirkuliuoja gaivus oras, Marijos plaukus plaka į automobilio sėdynę. Mergina rankose varto mobilųjį telefoną. Atrakina ir užrakina klaviatūrą. Atrakina ir užrakina. Nesinori šnekučiuotis su vairuotoju.
O jis tyli ir įdėmiai klausosi orų prognozės.
Ateinančiomis dienomis nusistovės šilti ir saulėti orai. Iki 25 laipsnių šilumos. Vėjas nestiprus, apie 5 m/s.
Marija ranka patrina maudžiančius kojų raumenis.
Automobilis sustoja. Mergina sumoka vairuotojui ir suskaičiuoja ar susirinko visus maišelius su pirkiniais. Užtempusi laiptais šūsnį pakuočių, atrakina duris.

XXX

Marija alkūne mėgina paspausti šviesos jungiklį. Ant virtuvės grindų nurieda apelsinas ir stukteli į šaldytuvą. Marija iš rudų popierinių pirkinių maišelių traukia butelį sauso raudonojo vyno, citriną, coca – cola, sūdytą lašišą, „Opium“ smilkalus, knygiūkštę apie kaktusų priežiūrą ir suplyšusią pakuotę su apelsinais. Apgyvendina produktus spintelėse ir šaldytuvo lentynėlėse. Užsidega raudona skrudintuvės lempelė. trykšta griežinėliais pjaustomos citrinos sultys. Ant garuojančios baltos duonos riekių Marija tepą sviestą ir guldo lašišos gabalėlius, citriną. Į stiklinę įsipila vyno. Raudonieji bateliai skrieja į skirtingus virtuvės kampus. Marija klesteli ant kėdės. Kramsnodama sumuštinį suplėšo maišelį, kuriame buvo apelsinai. Žaliu rašikliu nupiešia mėnulį.
„Une cigarete? “ gula žodžiai rudame popieriuje.

XXX

Šeštadienis. Marija nuvelka vynu aplietą patalynę. Visur raudonos spalvos dėmės – ant pagalvės, ant grindų, ant paklodės. Grindys lipnios ir rausvos. Mergina atidaro langus ir ankstus vėjuotas šeštadienio rytas iš miegamojo ištraukia rūgštų kvapą. Ji mėgina išplauti grindis. Velniop! Atsisėda ant lovos krašto ir prisidega cigaretę. Rūkydama apžiūrinėja savo rankas. Kairiajame delne kraujuojanti žaizdelė, greičiausiai įsipjovė, kai rinko šukes. Šūdas. Marija stipriai užmerkia akis.

XXX

Marija išlipa. Metro dundesys ir žmonių balsai aidi jai už nugaros. Marija kyla stačiais laiptais į viršų. Atsigręžia atgal. Du berniukai dalinasi saldainiais ir skardžiai juokiasi. Dešinėje mirga lempos baltais gaubtais. Apačioje vaikinas rūko cigaretę. Prie jo kojų išsipūtusi kuprinė su užrašu „Nike“. Jauna mergina ilgu gėlėtu sijonu ir juodu džinsiniu švarku bėga slenkančiais laiptais žemyn. Jos dažai nusitrynę, akys paraudę. Smalsūs žmonių žvilgsniai, rodos, jai nė motais. Ji pribėga prie vaikino, rūkančio cigaretę, ir stipriai jį apkabina. Vaikinas sutrinka. Atplėšia ją nuo savęs ir spausdamas merginos riešus žiūri į veidą... Bum. Marija nepastebėjo kad kylantys laiptai baigėsi.
Berniukai, dalijęsi saldainius, skardžiai juokiasi.

XXX

Ištirpusių avietinių ledų srovelė teka Marijos ranka. Kairiąja ji iškrapšto servetėlę iš rankinės. Lauke nepakeliamai karšta. Žmonės glaudžiasi prie šaltų suoliukų medžių paunksmėse.

XXX

Marija, sėdėdama vidiniame kiemelyje,, kairės rankos nykščiu krapšto ant seno suolelio nusilupusius dažus. Po mėlyna spalva slepiasi žali dažai. Po to rusvai rožiniai, toliau vėl žali, tik šiek tiek tamsesni. galiausiai balti. Marijos pirštas susitinka su ąžuolinėmis lentomis ir į kairės rankos nykštį įsminga medienos atplaiša.

„Kodėl suoleliai dažomi skirtingai? Juk jie, kaip ir medžiai, galėtų išlikti vienodi. Nepakitę. Aptepami vis tuo pačiu glajumi. Suolelis būtų baltas ir nederėtų prie kirpėjos, gyvenančios pirmajame aukšte, užuolaidų. “


Marija susupa skaudžiai tvinksintį pirštą į palaidinės kraštą. Kaip kūdikį. Eina namo.



„Taip jai ir reikia. “