...

O vėjas tartum skarmalai apšiurę pūs.
Lietus lyg perlai kris baltom lavinom
ir degins atmintį akimirksnis šiurpus,
kurio baigmėj mes neapsikabinom.

Miškų tankmėj žiema paklydusi klajos.
Pavasaris mėgs vaikščioti alėjom.
Sustings lyg dulkė džiūstančiuos klijuos
mintis - mes niekados nesusiliejom.

Laivai bures prieš naktį nusirenginės.
Ryte tuštybės reikšis piniginėm.
Ir žodžiai iš prisiminimų giminės
jau svetimi bus - mes jų išsigynėm.

Lyg susigūžę mažesni bus kambariai.
Langai apaks langinėm ir gebenėm.
Apsivogėme vienas kitame švariai
ir druską žaizdomis viens kito penim.