Karalius Midas

Midas, frygų karalius, Gordijo sūnus, džiugus vaikščioja rūmų terasoje. Jo brangių apdarų klostes šiurena, tamsius, jau kiek žilstelėjusius plaukus kedena įdūkęs Notas. Midas stabteli prie terasos krašto ir, pakėlęs veidą į žvaigždėtą dangų, atsigręžia į vakarus, kur, saulei nusileidus, pasirodo Niktė, užtemdydama Frygijos žemes. Jis vėl ima trypti rūmų grindinį, kojos virpa iš nekantrumo. Laiptais dusliais žingsniais lipa jo išrinkti patys gražiausi vergai ir vergės. Midas, trindamas delnus ir glostydamas sau plaukus, duoda trumpus nurodymus pokyliui.
Trys dešimtys pintų vyno, aukso taurės, gausybė vaisių, išaugintų Demetros malonėje…
Vergai, sustoję pasienyje, atidžiai klauso frygų valdovo, kurio dar tokio regėję nebuvo – tamsios ir godžios karaliaus Mido akys žibėjo, o jo dosnumas, kaip reta, buvo neįtikėtinai didelis. Frygų karalius jiems netgi liepęs išmesti senus aprėdus ir apsitaisyti tokiais prabangiais audiniais, kad vieno jo kaina visų vergų gyvybės būtų verta. Bent taip jiems rodės, tokias grožybes matant.
Po maudynių ir ruošos prasidėjo pokylis, skirtas Silenui, vyno dievo Dioniso augintojui ir palydovui, kuris, esą, girtas užklydo iš Lidų ir buvo rastas knarkiantis rūmų soduose.

***

Karaliui Midui nejauku, kai Dionisas karčiu žvilgsniu spokso į jį, tarsi tikėdamasis, kad kokio kito atlygio Frygijos valdovas pasiprašysiąs. O šis, šiek tiek rausdamas, tačiau tvirtai sugniaužęs norą giliai savyje, nė nemano atsakyti kitaip. „Padaryki, kad visa, prie ko prisiliesiu tada, pavirstų auksu geltonu. “

***

Midas, greitai dėstydamas kojas akmenuotu keliu, nuo savo nualinto kūno plėšia šilko aprėdus, kurie akimirksniu aukso gijomis krenta žemėn. Karalius bėga ir bėga, upės slėnyje žydintys rožių krūmokšniai drasko odą, o jo žingsniai auksu verčia kiekvieną akmenį ir šapelį, kurį  palietė sugrubusių pėdų oda. Nuogas, kruvinas, kepinamas kaitrios vidudienio saulės, išalkęs ir ištroškęs karalius Midas pasineria į vėsią Paktolo srovę. Vos jo paskutinį sausą odos lopinėlį užlieja vandenys, pragaištingoji galia pereina į upę, nuklodama jos dugną aukso smiltimis.
Frygų karalius išbrenda į krantą, delnuose laikydamas sraigės kiautą. Šis palieka toks pat – baltas su rudais ruoželiais, šlapias ir žėrintis atokaitoje. Valdovas nusišypso ir sukniumba.
Karalius Midas, mirdamas badu, paskutinįkart perbraukia delnu drėgnus ir smėlėtus plaukus. „Plutone ir Hado laukai Eliziejaus, Tartare bedugnis, „aornos“ Averne, Acheronte ir Cerberi, vai kodėl aš, Sileną pagrobti geisdamas, girdžiau, gana, ateinu! ”









*Lenėjas – Dioniso pravardė („vyno spaudėjas“)
*Frygija – sritis Mažojoje Azijoje
*Notas – vakarų vėjas
*Niktė – nakties deivė
*Demetra – žemės derlingumo ir žemdirbystė dievė
*Silenas – Dioniso mokytojas
*Lidai – sritis Mažojoje Azijoje
*Paktolas – upė, kurioje Dioniso paliepimu turėjo išsimaudyti Midas, kad atsikratytų savo galių
*Plutonas – pomirtinio pasaulio, mirties dievas
*Hadas – požeminio pasaulio karalystė
*Eliziejaus laukai – vieta Hade, kur patenka tie, kuriems dievai suteikė nemirtingumą
*Tartaras – tamsi bedugnė mirusiųjų karalystėje, kur tūno pasmerktieji
*aornos – lot. „bepaukštis“
*Avernas – ežeras prie angos į požemių karalystę
*Acherontas – požemio pasaulio upė, per kurią perkeldavo naujas sielas į Hadą
*Cerberis – trigalvis Hado šuo, saugojęs Tartaro vartus