Diena, kuri išauš po rytojaus

Džilet artėjo prie lifto. Užimtas. Ne, ji negali laukti nei sekundės. Ji užlėkė laiptais, kaip vėjas. Štai durys, jas reikia tik atrakinti. Ji ėmė raustis rankinuke. Ar žinot, koks geriausias rankinuko dydis? Rankinukas turi talpinti šampano butelį. Tada į jį telpa viskas, bet rasti jame ką nors,  praktiškai neįmanoma. Džilet nervingai purtė savo krepšį, štai – auksinis raktelis. Belieka įkišti į spyną ir pasukti. Bingo. Durys atsidarė. Ji įpuolė vidun. Ne, ji nedegs šviesos, net palto nenusimes. Kompas. Ji paspaudė mygtuką. Tra-lia-lia......... Uždainavo jos draugužis. Kraunasi, viena, dvi, trys sekundes – amžinybė. Pagaliau, Džilet įėjo į paštą. Ji žiūrėjo akis išplėtus kaip eina, eina laiškai. Ne tas, ne tas.......... Ne tasssssssss. Kai ateina suvokimas, kad to ko tikėjaisi realybėj nėra,  jis trenkia net ne iš nugaros, o kažkaip iš šono, bet būtinai per veidą. Sėdi raudonu snukiu ir suvoki, kad esi jo gyvenime niekas, visiškas niekas. Džilet varinėjo mintis, ką padarė ne taip, ką pasakė ne taip. Ji lėtai nuslinko link spintos, įjungė šviesas. Pasigirdo beldimas į duris. Džilet staigiu judesiu atidarė duris.
-What? - suriko ji.
Pusamžis vyras nesitikėjęs tokios reakcijos, tiesiog pasišalino nieko netaręs. „Idiotas“- mintyse iškošė Džilet. Ji grįžo prie kompo. „You have a new message“ uždainavo jis. Mergina perskaitė: “Tai kodėl neatrašai, ar pasikėlus ar tiesiog per prastas“. Ne tas, ne tas....
Džilet nusprendė užsiimti bet kuo, kad tik negalvoti apie jį. Bet kaip gali negalvoti, šiandien juk penktadienis. Jau savaitę, visą savaitę jokių žinių. „You have a new message“, Džilet pripuolė: “Sveika, buvau išvykęs, gal galim susitikti, tiesiog“. Jis, tai jis......
Žvarbus vėjas raižė skruostus. Bet nebuvo šalta. Džilet matė jį iš tolo. Širdį užplūdo šiluma. Vyras, kurio niekada nematė, stovėjo priešais toks pažįstamas ir mielas. Jis iš karto atpažino merginą. Padavė ranką. Jie tiesiog pažino vienas kitą, nors niekada nematė vienas kito veido. Džilet bandė įžiūrėti jo veido bruožuose, ką nors ypatingo. Lygus veidas, be jokios išraiškos. Mėnulio veidas. Akys – melsvai pilkšvos, tiesi nosis, lenktos lūpos, Don Žuano pabarzdė. Visumoj, sakytum, inteligentiškas, malonus, išvaizdus vyras. SIRIJUS – toks jo vardas.
Atsisėdo priešais jį. Rankas pastatė už nugaros, kad galėtų  jomis remtis. Kojas sulenkė per kelius ir praskleidė. Jis pirštais palietė, tada praskleidė  žiedlapius. Vartė, vartė lyg ieškodamas aukso skrynios. Jo pirštai lengvu judesiu glostė švelnųjį kalniuką. Džilet pasislinko arčiau jo. Norėjo pasiekti jo aistros bokštą. Suėmė jį visu delnu. Jo viršūnė lietiesi į jos tarpkojį. Jaudino, tai labai jaudino. Laukimo saldumas.... Taip arti ir kartu toliau nei toli......... Atsistojo ant kelių tiesiai prieš jį. Jo lūpos bučiavo  tarp krūtų. Jo ranka nepaleido  tarpkojo. Džilet suėmė krūtis abiem rankom. Pirštų galiukais glostė spenelius. Dilgčiojimas šaudė tiesiai į taikinį. Banga, ji tuoj tuoj atūž. Ji kilo iš apačios į viršų, pačiupo ir nusinešė. Noras užvaldęs abu kaip laukinis žvėris puolė, griebė, čiupo. Dabar jis jau viršuje..... Giliau, giliau....... Džilet apglėbė jį kojom ir rankom lyg šakom......... Nugrimzdo į bedugnę, abuuuuuuuuuu........