Naivi svajonė

Ji vaikščiojo po pievą -
Akstų rytą,
Saulei tekant.
Ji vaikščiojo basa,
Gėlių žiedus rinkdama.

Vėjas plaikstė lengvą rūbą,
Vos bedengiantį jos kūną.
Juodos garbanos fone
Odos marmurinės.
Akys žalios, lyg stiklinės,
Slėpė aistrą nekaltybės.

Ji vaikščiojo po pievą
Kol užsimanė skristi...
Užsimanė ir sušuko:
„Trokštu! „ - Šaukė ji, -
„Geidžiu! Nieko nieko negailiu
Dėl minutės tarp žvaigždžių! „

Šaukė, meldė niekadėjo -
Dangaus-Žemės sutverėjo,
Kad suteiktų jai sparnus,
Svetimus jos prigimčiai tokius.

Išklausytos buvo maldos,
Tik ne Viešpaties, o velnio.
Bet nesutrukdė jai tatai -
Paskraidyt rūpėjo jai.

Ir ji skrido.
Tarp žvaigždžių.
Tarp mažyčių ir didžių.
Bet staiga ji ėmė kristi -
Sukosi su plunksnom sukūry,
Lyg vabzdys per audrą.

Ir suprato pasmerktoji
Kaip labai ji prasikalto.
Bet jau buvo per vėlu -
Nesuteiks jai antro karto.

Puolė žemėn iš žvaigždžių
Tiesiai į brūzgynus.
Nebebuvo jau akių,
Nebebuvo nekaltybės.