raukšlė

įsmukau į vienintelę raukšlę bevardę
išskaptuotą bemiegių dėsningų delčių
išgilėjančiam laikui paslėpus kas kartą
kvapą – ženklą  iš kraičio medinių žaislų
nušlamėjus sijonams per vėstančią aslą
ateini kaip miražas  atpažintų iš karto  garsų
mes įklimpom močiut į gyvenimo brastą
spanguolinėm spalvom ant išbalusių meilės plaukų
visos tavosios raukšlės sutirpo vaikystės rainelei
bet viena  ta prie lūpos tokia patogi ir saugi
aš ilgai dar sapnuosiu iš pasakos tavo karalių
nes jis grįžo iš ten  iš kur tu niekada negrįžti