Ir vis dėlto tai kelias į atgal.
Keliai tokie. Visi. Mums tiktai regis –
nebuvom priekyj... Buvom! Be jokių net gal.
Mes buvom laiko turguj margos prekės.
Dabar mes, omeny turiu aš tuos,
kurių ryšiai lengvi ir teka pluoštu
lyg spindulys, nežinantis naštos,
keliaujame, kad mus kas nors išloštų.
Iš taško a į kitą tašką a.
Kaip gamoje iš do į kitą do, aukštesnį,
keliauja garsas, nešdamas kažką,
kas ardo jį ir taip maitina dėsnį.
Jei linijon viena šalia kitos
išsirikiuotų visos buvę stotys,
Tai būtų kelias priekin. Lyg daiktuos,
juos perstačius, kažkas, verčiąs šypsotis.