Nusiimu galvą,
pro skylę įsipilu truputi jūros vandens,
smėlio balto saują,
man pasiseka - vidun užklysta ir kelios žuvėdros.
Uždarau ir laukiu, kada naujasis mano pasaulėlis susigulės.
Šalia stovi nedidukė mergaitė,
rankoje siūlas besidriekiantis aukštai aukštai į dangų,
o ten maža gelsva dėmelė, didžiulėj mėlynoj erdvėj.
- Kodėl kiekvieną kartą vis bandai savintis
dalykus, kurie tau nepriklauso? -
Susirūpinusiu veidu klausia ji.
Nusišypsau.
-Ei, maža protinga mergaite,
ar nepadovanotumei man savo geltono balionėlio?
Man kaip tik jo tetrūksta.