Nukrito snaigė iš dangaus,
Tikėjos rasti žemėj draugą
Bet vėjas pagrobė tuojau
Ir nuplėšė jai gerą vardą,
O snaigė sukasi ratu,
Jos basos kojos veidus spardo
Tokių žmonių, keistų tokių,
Kokių nematė dar nė karto.
Ir juokias snaigė iš žmogaus
„Kokie raudoni tavo skruostai,
Aš taip trumpai čia gyvenu
O tau jau spėjo nusibosti. „
„Priimk, prisijaukink mane“, -
Priglunda tyliai, plaukus glosto
-Galėsiu išbučiuot tave,
Ir netgi retkarčiais paguosti.
Tik neliūdėk, kai vakare
Prie židinio pradėsiu tirpti,
Kažkaip nemiela, bet deja
Visiem priseina laikas mirti. „