Šukių viltis

Meluoja be gailesčio niekina karą
graužiantį grožį šiandien iš vidaus.
Staugia mėnulin be balso be kraujo
pulsuoja širdim neišmokstančia jaust.

Trypia padangęs išpurtytas dulkių
suluošintos vėjų dejuodamos blaškos.
Ant rankų manųjų senų apledėjusių
budelio pasakoj ašaros taškos.

O gaudau jas tyliai stiklinę sudaužius
šukėse paslepiu laimės rankas.
Išpjautos nemoka sugyti jų žaizdos
nėra kam sunokusias jas susirast.

Žalias nusiskinti kiekvienas išmoko
prakąsti, išspjauti, ant tako sumindyt.
Kelkis, raudotojau, pamirštas prote,
pūvančios šukės tau pažada viltį.