Lygumų karalystės princas

Kadaise kalnų kaimelyje gyveno Vyras ir Žmona. Kai žmona likdavo namuose tvarkytis, vyras eidavo grybauti, uogauti, o pavargęs drožinėdavo mažyčius paukštelius ir kabindavo juos ant vieno medžio pačiame miško viduryje. Žmonės sakydavo, jog tame medyje paukščių sielos gyvenančios. Vyras ir Žmona gyveno laimingai, bet iki tobulos laimės jiems trūko vaikelio.
Vieną dieną, kai kalnų miško viduryje buvo pakabinta gandro skulptūrėlė į baltąjį nameliuką su vitražiniais langais atskrido gandras, snape nešdamas mažą ožiuką. Patupdė jis ožiuką prieangyje ir išskrido. Grįžo Žmona su Vyru iš miško ir mato – prieangyje baltas ožiukas. Priėjo prie ožiuko, paglostė ir ant kaklo pamatė kabantį raštelį, o raštelyje buvo parašyta:
„Šiuo ožiuku rūpinkitės lyg savo vaiku, kas dieną nušienaukite šviežių dobilų, duokite šviežio pienių pieno. “
Raštelyje nebuvo parašyt, a nei iš kur tas ožiukas, nei nuo ko... Vyras ir Žmona per ilgą savo gyvenimą buvo įpratę nieko per daug neklausinėti ir nesigilinti į smulkmenas. Ėmė jie auginti ožiuką, kaip raštelyje parašyta buvo. Kasdien išeidavo vyras su dalgiu į dobilų pievą, nušienaudavo dailų apskritimą, žolę susidėdavo į porcelianinį dubenėlį ir patiekdavo ožiukui, o Žmona eidavo į pienių lauką, prisiskindavo glėbį pienių, o parsinešusi namo iš jų spausdavo pieną ir juo girdydavo ožiuką. Žmonės pakampėse šnibždėjosi, jog „sublūdo“ Žmona su Vyru. Bet jiedu į nieką dėmesio nekreipė, augino ožiuką kaip savo sūnelį, jį mylėjo, juo rūpinosi, šis augo linksmas, mielas ir gražus.
Nejučia pralėkė treji metai. Kartą grįžę namo Vyras su Žmona neberado ožiuko, vietoj jo buvo kokių penkiolikos metų jaunuolis. Gražus, pienių spalvos plaukais, lūpomis tartum dobilai ir akimis tokiomis žydromis, koks būna dangus kalnuose. Vyras su Žmona baisiausiai apsidžiaugė, dabar turės tikrą sūnų. Nieko neklausinėjo, tik džiaugėsi laime ir linksmai gyveno. Eidavo vaikinas kartu su Vyru grybauti, uogauti, o pavargę drožinėdavo paukščius. Tik Vyras nebekabindavo jų ant medžio, esančio kalnų miško viduryje.
Taip laimingai begyvenat praėjo treji metai. Vaikinas užaugo, tapo tvirtu raumeningu jaunuoliu ir dažnai vienas eidavo į mišką pauogauti, pagrybauti.
Vieną dieną jis priėjo patį kalnų miško vidurį, kur augo medis, apkarstytas drožinėtais paukšteliais. Patiko jam tas medis, priėjo jis arčiau, o medis prakalbo žmogaus balsu:
- Tu esi tolimos lygumų karalystės princas. Tavo karalystės žmonės susipyko su miško sielomis ir šios užkerėjo visus gimstančius vaikus  ir jie gimdavo nebe žmonės, o gyvulėliai. Tuo metu ir gimei tu, ožiukas. Buvo išpranašauta, jei atsiras svetimi žmonės, kurie tave trejus metus girdys pienių pienu ir maitins ką tik nupjautais dobilais, tu vėl tapsi žmogumi ir grįši namo, kad sutaikytum miško sielas su savo krašto žmonėmis. Dvylika metų gandras skrajojo po pasaulį vis ne pas tuos žmones tave palikdamas. Kartą ant šio medžio buvo užkabinta gandro figūrėlė, kuri parodė kelią į Vyro ir Žmonos namus. Deja, kai tau sukako penkiolika, tu nieko neatsiminei ir negalėjai parkeliauti namo, bet dabar suradai mane ir aš tau viską papasakojau. Keliauk į savo karalystę ir įvykdyk, ką tau lemta padaryti. Išsirink vieną iš paukščiukų, jis tave parskraidins namo.
Vaikinas išsirinko gandrą. Vos tik palietė rankomis medinį paukščiuką, jo vietoje radosi gandras, jį dvylika metų po pasaulį skraidinęs. Akies mirksniu vaikinas atsidūrė gimtojoje karalystėje. Ji buvo paplūdus nuo motinų ašarų, kad jų vaikai gimė ožiukais, ėriukais, jautukais, kumeliukais, kačiukais, šuniukais.
Išėjo vaikinas  miško sielų karaliaus ieškoti. Ilgai klaidžiojo po gūdų mišką, kol priėjo proskyną, kur stovėjo karališki rūmai. Įžengęs į puošnią menę, ištaigingame soste sėdėjo miško sielų karalius. Vaikinas nusilenkė prieš karalių taip žemai, kad jo geltonos garbanos siekė žemę. Karalius jam paaiškino, jog vaikus gyvulėliais buvo pavertęs todėl, kad žmonės buvo išaudę visus paukščius ir nebeliko miškuose, kam giedoti. Vaikinas prisiminė, kad Vyras buvo išmokęs jį paukščiukus drožinėti. Susitarė vaikinas su miško sielų karalium, jog išdrožinės paukščiukus, o karalius šiems gyvybę įkvėps. Kai miškas skambės paukščių giesmėmis, visi gyvulėliai žmonėmis atvirs.
Po trijų mėnesių sunkaus darbo miškas giesmėmis skambėjo, gyvulėliai žmonėmis atvirto, o miško sielų karalius savo dukterį išleido Lygumų karalystės princo.
Nuo tada miškuose netilo paukščių giesmės ir Lygumų karalystėje nebuvo išlieta nė viena ašara.