Kaskart vėsiom naktim vis sėlina Tamsa -
Klaiki žmogysta, kruvinom akim.
Kaskart kaulėtais pirštais liečia odą marmurinę
Ir gviešiasi atimt sielos ramybę.
Be skausmo, pykčio ir kančių -
Tik žudančiu šalčiu.
Kaskart tokiom naktim šauki:
„Už ką?! Už ką tos kančios? „ -
Juk tik tylėjai, kai kalbėt reikėjo.
Juk tik mylėjai, nors neapykanta sėjos.
Šauki, bet atsakyti niekas nesiteikia.
„Na ir nereikia“ - tari tu tyliai
Ir šoki valsą su Tamsa.
To skardžio priešais link.