Prasmė

Nebematai tos šviesos kuri mėgsta pasišyldyti,
nebegirdi tų dainų kurios mėgsta pasiguosti,
išeik kol neišmoksi suprasti,
tarė ir numirė taip ir negimęs,
tai ne jis, tai jo siela švepluoja,
bet nemanau kad ji oru kvėpuoja.

Mintis paslėpta visai šalia,
bet tu jos neiškok, nes atsakymą žinai,
nebeklausdama vakare parausta saulė,
gal todėl  nebenori miegoti o ją stebėti?
kiekvieną jos kūno vietą norėtum išbučiuoti,
bet pievoje perdauk gėlių.

Ir ne visos jos tau priklauso, kad apie jas galvotum,
galėtum visas jas pažinoti, bet kas iš to?
taip ir pralėktų gyvenimas, dar neprasidėjęs,
nes kelio galas aiškus kaip vėjas neramią naktį,
vis nori skristi, bet paukščiai neleidžia net pakylti,

Mat jų pasaką baigia tik savas narys,
o kol tarp savų nesijausi savas, tai ir gyvenimo nepradėk.