O meile...

Krenta žvaigždės mėnesienoj
Tyliai skambina žiogai
Rasos plauna mūsų kojas,
Liepos šnara – ar matai?

Kaip šią naktį, vasaros gėlėta,
Krauna medų, pievose žiedai.
Tyliai bręsta pasislėpę
Tavo kiemo jazminai.

Savo rankomis liečiu aš tylą
Kuria ilgesį bandai paslėpt,
Ir laisvai atsilapojusią krutinę
Savo rankomis bandai apglėbt.

Pasilieka mintys skaidrios,
Kaip vaiskus, ryškus dangus.
Įsijautus pieva glaudžia,
Taip, kaip mus priglaus dangus.

Meilės takas raitosi per pieva,
Pienės šypsos ir pūkais apklos,
Tavo jauną, švelnią odą,
Padabins lašais rasos.

Kai išbrisim vešlią pieva,
Atsigavę po aistros,
Apkabinę vienas kitą,
Mes sulauksime aušros.

Sielą, kūną ir mintis
Mums nupraus vanduo skaidrus.
Ir lelijom padabins,
Tavo garbanas plaukų.

Susikibę rankom – savo šaknimis,
Ir pražydę dangui – savo akimis,
Parsinešim meilę į savus namus,
Ten kur mūsų laukia židinys jaukus.