Brūzgynų Žmogus

Pro tankius, susipynusius brūzgynus savo sunkiais batais mindamas papilkėjusią žolę ir kietą žemę, pirštinėtomis rankomis skindamasis kelią skverbėsi žmogus. Garsiai, nieko nesisaugodamas, nors kiekvienas gyvas padaras galėjo pajusti kažkokį keistą pojūtį, pojūtį, priverčiantį sudrebėti... Jo figūra keistai pritapo prie tylių brūzgynų, kaip liūto pritampa prie karštos savanos: žmogus buvo aukštas, atletiškai sudėtas, jo raumenų sankaupos matėsi net pro storą, apdriskusį ir pilką kostiumą. Į akis krito besimataruojantis ginklas, kuprinė, dujokaukė... Be abejonės, tai buvo ne civilis. Nors jo pečius slėgė nemaža manta, tačiau nelygia vietove žmogus judėjo be didesnio vargo. Vis tik jo eisena ir judesiai išdavė gilų nuovargį, karys ėjo greitai, bet jo žingsniuose nebuvo jokio entuziazmo. Pridvisusiame ore girdėjosi sunkus šnopavimas. Žmogaus galvą slėpė rudo audinio gobtuvas, todėl veido nesimatė. Štai pagaliau jis pasiekė spygliuotos vielos tvorą, kažkaip melancholiškai lėtai ją perlipo. Kario žvilgnį prikaustė atsivėręs vaizdas. Prieš jį plytėjo dar vienas miręs miestas. Nors iš išorės jis atrodė beveik nepaliestas, tačiau jame nebuvo gyvybės. Tik tuščios aido pripildytos gatvės, negyvenami namų blokai ir kaukiančio vėjo serenados. Dabar aiškiai matėsi ir žmogaus veidas. Rimtas, su liūdesio kruopele, pavargęs ir sukritęs. Po paraudusiomis akimis kabojo tamsūs maišeliai, apatinė veido dalis skendėjo aštriuose šeriuose, virš kairės akies kaktą bjaurojo randas. Jei būtumėte prie pat šio pavargėlio, turbūt išgirstumėte tylų atodūsį, kupiną nevilties. Ko gero sunkiausias jausmas - vienatvė pamažėle ėmė augti į gilų beprotystės šulinį, bet tas augimas prasidėjo jau labai seniai. Šis vaizdas buvo tik dar vienas lašas nežinia kada perpildytoje kantrybės taurėje. Viltis, kad pasaulis išsikapstys iš šios duobės, jau seniai buvo užgesusi ir tik tikėjimas, kad taip nėra, laikė tokius kaip jis. O tokie vaizdai gesino tikėjimo ugnį, kuri kada nors bus priversta užgesti... O ko nors, kas padrąsintų ar įkvėptų - nebebuvo, tiesą pasakius, nebuvo net tikslo, kurio reikėtų siekti, beliko tik vargana, beprasmė egzistencija. Karys trumpam nuleido galvą. Sulaikęs įniršio šūksmą ir širdyje krebštelėjusį, kas kartą vis labiau viliojantį jausmą, viską mesti velniop, jis lėtai ėmė leistis akmenuotu šlaitu žemyn į mirusį miestą, vėl pabandyti surasti gyvybę, net nebūtinai žmogišką. Kad nieko neras mieste, šis žmogus žinojo vos išvydęs savo tikslą. O gal net anksčiau, ž y m i a i anksčiau...