Pavadinimas kol kas nepasirodė..

AŠ, MANO PORTRETAS IR KARVĖ

I skyrius

          Vieną dieną, po šio, bei po to, atėjo ruduo. Atėjo, nusiavė savo purvinus batus ir sumerkė basas kojas į balą. Ruduo. Jis gražus ne tik nepakartojamais spalvotais savo išsidraikiusiais plaukais, bet ir staigmenom: žiūrėk, vieną akimirką jis lepina tave visai dar vasariškais saulutės spinduliais, o kitą - pilą visokį šlapią bjaurastį - didelių ir mažų lašų pavidalu. Žmonės jį lietum vadina ir BAISIAI jo nemėgsta. “Nu tikra bjaurastis“ - sako jie. O jei dar ir sniego pasitaiko, tai išvis visa diena jiems būna sugadinta - nei šypsosi šie, nei verkia, tik lyg kokie kurmiai  vaikšto juodai apsirengę, nieko dieną nematantys ir dar niurnantys, kad Ruduo purvinas ir pilkas, nors ne jis, o jie patys tokie. Na, apie kurmius tai aš neišsigalvoju, man teta Karvė papasakojo. Ji nemėgsta kurmių. Taip pat ji sakė, kad žmonės nemėgsta Rudens, tik vaikai jį myli. O kadangi vaikai yra ne žmonės, o vaikai, tai Ruduo irgi juos myli ir stengiasi kaskart pakutent šiltais savo lašiukais arba leidžia dūkti savo spalvotų lapų pūgoje. Man asmeniškai ruduo netrukdo. Randu bendrą kalbą ir su juo, ir su žiežula žiema. Esu kaliausė Lionginas ir man tiesą sakant tas pats lyja ar saulė šviečia, vis vien juk prie visko pripranti. Mano darbas - saugoti patį gražiausią sodą pasaulyje, kurį močiutė Stefanija prieš daug daug metų vieną pavasarį pasodino. Kartais net pagalvoju, kad jis yra gražus vien todėl, kad jį dieną naktį prižiūriu būtent aš - kaliausė Lionginas. Kaip tai darau? Svarbiausia yra stovėti, išsitiesus ir jokiu būdu nevaikščioti bei kitokiu būdu judėti. Tada atrodau gana didinga ir rūsti kaliausė ir galbūt jūs manimi ir nepatikėsit, bet tikrai manęs visi bijo. Labiausiai man patinka dieną.. Tada prižiūriu močiutės saulėgrąžas, kad žvirbliai neišlestų. Jie tai labiausiai pasiutę iš visų, ką tik bepažįstu. Bet užtat ir linksmi: pripasakoja visokiausių istorijų, pridainuoja dar negirdėtų, iš svetur atsivežtų dainų, o kartais dar ir šiaudines mano garbanas pasuka į vieną bei į kitą pusę, kad šios būtų dar garbanotesnės, o aš - gražiausia kaliausė visame kaime. Smagu visai, tik kai sutemsta pasidaro kiek liūdniau .. Ir BAISIAUUuu. Kiekvieną naktį aš tampu šio sodo burokėliu draugu ir pačiu vyriausiu sargu, ginančius juos nuo Laumių. Taip taip, nejuokauju,  tai labai pavojingas darbas. Matot, seniau Laumės mėgdavo sukeisti savo ir žmonių vaikus. Nežinau kodėl tai darė, bet dabar, kai patobulėjo Lietuvos įstatymai ir atsirado tai draudžiančių daryti straipsnių bei punktų, jos, norėdamos išvengti griežtų bausmių, bet negalinčios atsisakyti šio kvailo įpročio, iškeičia savo papuvusius burokėlius į žmonių, gerus ir raudonus. Tai va, ir dar kažkodėl visi sako, kad būtent kaliausės kvailos. Esu visiškai įsitikinęs, kad yra dar keistesnių ir kvailesnių būtybių, beje, kai ką jau paminėjau. Tikriausiai iš mano pasakojimų jums pavyko savo mažose ir didelėse galvelėse nusipiešti mano portretą. Kaip suprantu, jame pavaizdavot maždaug keletą centimetrų aukštesnį už tvorą ir tiek pat decimetrų žemesnį už karvę tiesiog nuostabų, su šešto dešimtmečio žaliu švarku ir septinto dešimtmečio mėlyna skrybėle žmogeliuką, auksiniais, į vieną ir į kitą pusę pariestais šiaudų sudėties plaukais. Prie viso šito dar turėčiau pridurti, kad be labai svarbių ir reikalingų sargo pareigų, dar turiu ir lasvalaikį, su kuriuo groju gitara žvirblių ir varnų jungtinėje grupėje, kurį kaimo gyventojai pavadino nuostabiu vardu „Sodo tarškalai“. Apibendrinant galiu pasakyti, kad gyvenimas nuostabus, jeigu tik moki į jį atitinkamai žiūrėti. Štai pavyzdžiui aš..

          „UŽSIČIAUPK.. Tu man trukdai ėsti“

          Ai, nekreipkit dėmesio. Šiuos penkis praktiškai visai net nereikšmingus žodžius ką tik jums (arba man) ištarė Karvė Marcelė - Eliza. Taip taip, ji turi du vardus, bet prigimtį užtat tik vieną. Tad kartais net pats nežinau, kokiu vardu kreiptis, bet ji man patinka, ji tikra geriausia mano draugė. O viskas prasidėjo nuo to, kai vieną rudens vakarą ši be proto draugiška karvė pradėjo sirgti kažkokia keista rudenine liga, kurią žmonės vadina depresija. Eina sau karvė Marcelė - Eliza nuleidusi savo dideles gražias akis į žemę, lyg kažko ieškodama. Nei šypsenos, nei juoko, tik rasos lašeliai iš jos mažos karviškos širdutės pro akis veržėsi  į pievą palakstyt.

          „Hm- hm“ - tąkart atsikosėjau aš, kad būtų drąsiau kalbėti-„Atleiskite, gerbiamoji, šitame sode matau jus pirmą kartą. Būsite naujas gyvūnas? “

          „O ką? “- piktai subaubė ji -„Kas man neleis būti nauju gyvūnu, a? Klausykite, jūs, šiaudinis kamuoly, jeigu tučtuojau, skaičiuojant nuo šios akimirkos pirmos sekundės, nesiliausite priekabiavęs prie praeivių, teks jus kam nors apskųsti, kad to daugiau nebepasikartotų.. “

          „Tai, palaukit, vadinasi jūs, didelis gyvūne, man čia grasinat? Aš tik norėjau jus labai mandagiai paguosti, nes pastebėjau, kad jau trečia diena vaikštote atrodydama tikrai ne kaip. Tikriausiai būsite kokį virusą suvalgiusi.. “

          „Žinot, Jūs ne tik kad rengiatės neskoningai, bet taip pat akivaizdu, kad neišmanote nė vienos gražaus elgesio ir mandagumo taisyklės“ - dar pikčiau subaubė ji. Tik šįkart kaip koks rugpjūčio mėnesio griaustinis - „Taigi senamadi susivėlusių šiaudų akiniuotas padare, joks aš didelis gyvūnas. Kaip ir visi normalūs gyventojai, turiu nuostabų vardą.. “

          „Taip, tiesa.. Prašom atlesti už netaktišką mano elgesį bei tokį pat prigimimą“ - bandžiau kalbėti kažkada varnų teatre girdėtais aukštos klasės terminais, kad tik netapčiau dėl neaiškių priežasčių įsižeidusios karvės podiumu. Žinot, tos moterys.. Kai joms būna pikta, tai visokių kvailysčių pridaro, o paskui gailisi, bet dažniausiai ne.. - „Mano informacijos šaltinis kažkada minėjo, kad jums, tokiai grožybei, močiutė Stefanija suteikia be galo nuostabų ir skambų vardą MARCELĖ.. “ - svajingai pakėliau akis į dangų.

          „Jūsų informacijos šaltinis pasenęs. “ - vis dar orumo prisilaikė pikta, kažkieno labai stipriai įsiutinta karvė. -„Tokiu baisiu, tik kaimo karvėms tinkančiu vardu Marcelė, galėjo pavadinti tik žmogus, neišmanantis visų mandagumo taisyklių ir nežinančių TIKROSIOS mano atsiradimo istorijos. Esu kilusi iš labai plačios, didingos ir galingos, dar kas be ko ir be galo įtakingos karališkos karvių giminės. Tiek mamai, tiek senelei, tiek prosenelei, tiek proprosenelei ir proproprosenelei, ir propropro.. nuo pat pirmos dienos buvo suteikiamas Elizos vardas, kuris iš karvių hurundų kalbos išvertus reiškia karališkų tyrų lašelių miegą saulėgrąžos išskleistame delne. Aš visiškai nekalta, kad mano mamai keliaujant iš  Pievų Rasotų Smilgų karalystės į Geltonžiedžių Ryto Pienių karalystę mus užpuolė Žemaitiškųjų Miškų Pelkių piratai, pagrobė mane ir pardavė kažkokiam kaimo žmogui už tris bulvių ir vieną džiovintų obuolių maišą. Anas pardavė kitam už septyniasdešimt tris auksinius ir pusmaišį pavasarinių kankorėžių, anas dar kitam už... Ir štai taip aš atsiradau čia, šitame kaime po Marcelės vardu.. “- graudžiai baigė ji, kai nuo jos garsaus baubiančio kūkčiojimo aš staiga pramerkiau akis.

          „Labai užjaučiu.. Jei panorėsite, kitą kartą vėl galėsiu jus išklausyti.. Tikiuosi, kad tiems plėšikams nutiks kas nors nepaprasto baisaus, kad daugiau taip niekad nesielgtų.. Būti parduotam už džiovintų obuolių maišą ir pusmaišį pavasarinių kankorėžių.. Net neįsivaizduoju, kas gali būti žiauriau.. Beje, joks aš šiaudų kamuolys.. Esu kaliausė Lionginas“ - draugiškai ištiesiau jai savo ranką. -„Bet gali mane vadinti tiesiog Lionginu“.

„Tai tu tikrai supranti mane, kaliause Lio Englindai? “ - paklausė Eliza.

Štai taip prasidėjo mano, kaliausės, ir karvės draugystė. Kiekvieną rytą stengdavausi būti labai mandagus ir nuolat sveikindavausi su ja, o kiekvieną vakarą - tiesiog išlikti geras. Reikia pasakyti, kad Karvė pastebėdavo visus šiuos mano didžiausio pagyrimo vertus poelgius ir padėkodavo už tai  „Ačiū, Lio Englindai“. Tiesa, aš nuolat stebėdavausi, kodėl tokia karališka karvė Marcelė-Eliza niekaip negali ištarti mano vardo. O ji visa tai paaiškino gana paprastai. Matot, anot jos, sprendžiant iš mano vardo, aš esu karališkos prancūziškos ir angliškos šeimos palikuonis, neaišku, kokiu būdu atsidūręs šitame kaime. Lio - tai prancūziškasis mano kilmės pagrindas, Englindas - angliškasis. Šitoks teorinis atradimas taip nuramino mane, kad dabar leidžiu sau turėti du vardus, kaip ir pridera tikriems karaliams. Tiesa, Lionginas man vis tiek labiau patinka. Tada nereikia nei tų karališkų prašau, atsiprašau, nei formalių kreipimosi, kaip, pavyzdžiui,  „Jūs Karve Marcele- Eliza“, tiesiog galiu būti savimi - gražiausia kaimo kaliause.

„Tad, jei būtų galima, vadinkite mane tiesiog Lionginu“ - viską nuosekliai paaiškinęs kartą tariau savo bičiulei.

“Žinoma, drauguži, aš visiškai jus suprantu. Aš taip pat siekiu paprastumo ir tarpsocialinių klasių lygumo, tad būčiau labai dėkinga, jei mane vadintumėte tiesiog Karališkaja Eliza“ - tarė karvė Marcelė-Eliza ir kaip pridera išauklėtai panelei, padarė subtilų reveransą. Subtilų, bet ne kuklų, nes kairiąja savo koja netyčia užkliudė mano nosį. Tiesa, praėjus kiek daugiau nei mėnesiui dabar jai viskas gerai, tad baimintis nebėra ko. Taigi štai tokiu būdu susidraugavom du karališkų giminių palikuonys, likimo nublokšti į patį pačiausį kaimą. O ši nuoširdi bičiulystė dar labiau išaugo per karvės tebūnie Elyzos gimtadienį.




KARVEI ELIZAI SUKANKA DAR VIENI KARVIŠKI METAI

Žodžiu, II skyrius

          Ech, kad jūs tik žinotumėt, kaip man patinka lietus. Stovi tada visą dieną močiutės sode ir esi ramus: nei žvirblių, nei Laumių, žodžiu nieko pikto nematyti. Ir tada tokia ramybė apsigyvena širdyje.. Ramesnė net už pačias pievų ramunėles, įsivaizduojat? Žinoma tai nereiškia, kad lūkuriuoju vienas ir liūdžiu. Kartais čia atskrenda koks kiaurai permirkęs drugelis, suplasnoja tris kartus savo šlapiais spalvotais sparnais ir pasiprašo sauso prieglobsčio po mano skrybėle. Nieko, leidžiu, argi man gaila.. Tuo labiau, kad pagal spalvų raštą galima spręsti, kad tai nepaprastas drugelis, o Drugelis iš Indijos. Jo vardas - Ryto Tekanti Saulė (kaip ir pridera tikram piliečiui, jis savo ilgą indišką vardą susilietuvino), ir yra jis Indijos ryšių su visuomene atstovas.. Štai taip mano mėlyna skrybėlė liūčių metu tampa politinio sausumo prieglobsčio ir tarpkultūrine pastoge. Ir ne tik svetimšalis drugelis... Kartais tokiu įdomiu metų laiku dar atšokuoja ir koks varliukas, užveda naują sutartinę, o tada jau abu dainuojam dainuojam.. Tiesa, ruduo, tai kiek mažiau jų, varliukų, bet vis tiek atšokuoja ir nepykstu, nes jie nieko blogo man ir sodui, ir saulėgrąžom ir net burokėliams tikrai nedaro.. O dar kartais atskrenda raganos, nes jos baisiai mėgsta lietų, atskrenda ir atiminėja šluotas, įsivaizduojat, atiminėti šluotas iš kaliausių, va čia tai jau per daug.. Koks įžūlumas! Bet kadangi aš šluotos neturiu, tiksliau jau nebeturiu, nes paskutinę prieš praeitas Kalėdas tokia raganai blondinei padovanojau už be galo panašius į mano plaukus, tad galiu sakyti, kad šiandien esu ramus ir visiškai joms nebenaudingas. Per kiekvieną lietų mane būtinai aplanko toks labai keistas katinas Miglius. Pirmiausia jis keistas vien dėl to, kad nebijo lietaus, po to, kad gerai sutaria su pelėmis ir žvirbliais, o dar po to, kad yra, kaip jis pats sako, „suinteresuotas asmuo“, gerai išmano visus kaimo gyvūnų, gyvulių, žmonių ir paukščių įstatymus bei verslo reikalus. Žodžiu, labai keistas katinas...

„Ponas kaliause, ką Jūs šiuo metu čia veikiate būtent šioje vietoje? “- keistokai, kaip ir pridera keistam suinteresuotam asmeniui, paklausė Miglius.

„Ai, kaip visada, mėgaujuosi lietumi, prižiūriu saulėgrąžas, bet greit eisiu poilsiaut. Norėsi gal kartu? “- mandagiai pasiteiravau.

„Ponas kaliause, ir vėl Jūs.. Remiantis septyniasdešimtuoju įstatymu, pažymėtu pienės žiedu ir dilgėlės lapeliu, Jūs neturite teisės dirbti per lietų, nebent tai būtų ekstremalus atvejis, kurio, šiuo metu, kaip ką tik nustačiau, tikrai nėra. Jūs tik plepat su pašaliečiais ir bandot malonumą, tokį, kaip mėgavimąsi lietumu, supainioti su darbu, kas tikrai neleidžiama ir netgi draudžiamą darbo įstatymu.. Nieko nebus, kadangi jau turite aštuoniasdešimt septynis įspėjimus, dabar tikrai jau esu priverstas rašyti jums baudą ir įteikti šaukimą į teismą.. “ -  lyg žirnius žvirbliams žėrė man savo žodžius katinas. Aš išsigandau, žinot, eiti į teismą prieš visus gyvūnus, gėda. O dar ir baudos neturiu iš ko susimokėti. Reikėjo kažką daryti, tad nebeliko nieko daugiau, kaip išsigąsti, bet jokiu būdu nepasimesti.

„Bet ponas Migliau“- suvokdamas situacijos oficialumą bandžiau kalbėti aiškiai ir neskubėdamas -„gal Jūs kartais suklydote ir truputėlį per mažai įvertinote situacija.. Gal tai ir yra tas ekstremalus atvejis.. “

„Ponas kaliause, tik nesakykite, kad abejojate mano kompetencija“- sumurkė jis, bet ne piktai, o tai jau vis šis tas.

„Ne, žinoma, jeigu jau taip.. O kokia sakėt bus bauda? “

„Iki šių metų pabaigos turite pastatyti šimtą keturiasdešimt du, ne, geriau tris spektaklius, sukurti aštuoniolika dainų, dvidešimt keturis eilėraščius ir pririnkti tris maišus gilių kaimynui šernui Jonui Kriu Trečiajam, kad šis pagaliau liautųsi gąsdinęs aplinkinių gyvūnų vaikus. “- dar kartą murktelėjo jis.

„Bet Migliau, laiko liko labai mažai, o darbų tai be galo daug.. Aš turėsiu išeiti iš darbo, nes kitaip nespėsiu, o jei išeisiu iš darbo.. ne, tai baisu.. “ - nuliūdau.

„Na kas Jums, neturite nei žmonos, nei vaikų, apsieisite ir be darbo, juk vis tiek neilgam.. Nebent jus mylite tai, ką darote. O taip, matau kad mylite, vadinasi, galim susitarti.. Gal tikrai Jūs norite tartis? “

„Taip taip, “ - apsidžiaugiau, - „esu labai pasiruošęs tartis. Visada visada galiu tartis“

„Gerai, bet dabar viskas bus tik tarp mūsų. Matau, stovite čia gana ilgai.. Gal kartais matėt  prabėgančių pelių ar šiaip gal girdėjot jų erzlų cypimą“ - tyliai paklausė Miglius. Atsakiau, kad nemačiau, nes šiandien nė viena iš jų nebuvo užsukusi.

„Matot, ponas kaliause, vakar kai ką joms paskolinau, o šiandien jau norėčiau kaip ir atsiimti.. ir manau, kad galite būti naudingas šioje keblioje situacijoje“

„Žinoma, būtinai padėsiu.. O jei nelabai paslaptis, kas tas kai kas? “

„Na, žinote, jos ruošėsi vakarėliui, tikrai gerai repetavo, tikros šaunuolės.. bet nutiko techninė nelaimė - gitaros styga nutrūko.. Labai maloniai prašė, tai ir paskolinau.. “ - dar tyliau murkė Miglius.

„Atleiskite, bet vis tiek man dar neišaiškėjo, ką Jūs joms, ponas Migliau, paskolinot? “

“Kaip sakiau, techninė nelaimė.. o aš pamačiau, kad vienas mano ūsas labai tinka vietoj nutrūkusios trečios  stygos, tad ir paskolinau jį... “ - ir čia Katinas Miglius greitai suktelėjo pokalbį kiek į dešinę, tikriausiai, dėl to, kad jam buvo gėda vaikščioti be vieno ūso. - „Žinot, šiandien juk karvės gimtadienis, tai.. “

„Ką, gimtadienis? Kada? O kiek jai metų? “ - pradėjau kamantinėti Miglių. Kokia gėda, nežinoti savo draugės gimtadienio, ne, va jau už tai šis katinas jau tikrai turėtų man baudą išrašyti ir dar į teismą paduoti.

„Atleiskit, drauguži, bet šita moteris man to nepasakė.. “ - greitai nukirto katinas ir toliau ėmėsi savo reikalo - „tariamės taip, iki gimtadienio Jūs atgaunat mano ūsą, ir aš Jums tada dar kartą dovanoju, va, tiesiog užmirštu šį nedidelį, bet ūso neradimo atveju, be galo rimtą nusižengimą“

Po tokio dalykiško pokalbio, kuris, kaip ir dera, su visom mimikom ir plačiais gestais, truko vos tris minutes, katinas Miglius oficialiai nuėjo, tikriausiai, laukti sugrįžtančio į savo vietą ūso. Aš buvau be galo laimingas Lionginas, nes pavyko susitarti su labai nesutariamu katinu Migliumi ir dar sužinojau, kad pas mano draugę ateina gimtadienis, ir ne bet koks, o kas be ko, karališkas ir dar be galo karviškas, vadinasi, reikia ir tinkamai jį sutikti.

      Pirmiausia pasirūpinau suinteresuoto asmens reikalu. Reikia pripažinti, kad ūsą nebuvo taip jau ir sunku surasti. Kreipies į vieną, į kitą ir iškart ieškomas dalykas atsiranda, žodžiu, svarbiausia yra geros pažintys ir tokie pat ryšiai. Tiesa, nuo to kiek paslapties saugojimas nukenčia, bet ką jau padarysi, juk būna ir viešų paslapčių. Po katino Migliaus neviešos paslapties tapimo vieša reikėjo imtis kito be galo svarbaus reikalo - išsiaiškinti, kiek karvei Elizai sukanka metų. Tai ypač būtina ir reikalinga, nes žmonės sako, kad skaičiukai šiandien gali viską, o kuo jų daugiau, tuo geriau. Nenorėjau, kad atvirutė būtų be jokios vertės arba su labai maža verte, tad nusprendžiau labai pasistengti.

      Karvė Eliza, kaip ir paprastom saulėtom dienom, gulėjo aukštoj žolėj, tarp rugiagėlių bei pienių, ir mėgavosi gyvenimu: pirmiausia įkvėpė žolių aromato, po to užkrimto rugiagėlių, pabendravo su bite, nutūpusia ant pienės, iš jos sužinojo, kad žiema bus labai šalta, tad dar be viso to, karvė dar ir apsidžiaugė, kad žiemą ji praleis tvartelyje, o ten žiemos šaltos niekad nebūna. Po mąstymo pertraukėlės ji lyžtelėjo ryto rasos ir pakėlė galvą, pasiruošusi klausytis žiogų ir putpelių dienos poezijos. Po septynių minučių trukusios meditacijos ji jau buvo visiškai pasirengusi penkių minučių bendravimui su pasauliečiais. Tokia ypatinga ir labai reikalinga proga nusprendžiau karvei užduoti labai įdomų klausimą.

„Hm-Hm“ – atsikosėjau, kaip visada, tik dėl drąsos -„Sveika, Eliza, kaip tu šiandien nuostabiai atrodai! Ar negalėtum ta proga pasakyti kiek tau metų? Matai, žinant tą skaičių galima pasakyti daug labai gerų dalykų, pavyzdžiui, ar ateity.. “

„Moterų ir merginų metų klausti ne tik kad negražu, bet ir nemandagu.,. “ - sušvokštė ji.

„O kodėl? “ - nustebau aš, nes to dar niekad nebuvau girdėjęs.

„Pirmiausia, metai pas merginas ir moteris, nevaikšto.. Manyti, kad jos sensta, yra mažų mažiausiai nepadoru.. O antra, antra yra tai, kad jos vis dėlto nesensta. Tad sprendžiant iš Jūsų elgesio bei neišmanymo galiu pasakyti, kad esate tikras ožys. “

„Baik, Eliza, ne ožys, aš kaliausė  Lionginas, saugantis saulėgrąžas ir vaikantis Laumes, kad nesukeistų burokėlių. Na nejaugi neprisimeni? “

„Jūs tiesiog tipiškas neišauklėtas ožys kaliausė, turintis arogantiškų gaidžio įžūlumo elementų“ - piktai dar kartą šuktelėjo ji, nusisuko į kairiąją pusę ir palengva nudilindžiavo (kaip ir pridera karališkų rūmų karvėm, po kaklu ji nuolat nešiojosi varpelį) kaimo vieškeliu. Kaip supratot, metų taip ir nepavyko išsiaiškinti, tačiau po šito pokalbio, mano ir karvės Elizos draugystė tik dar labiau sustiprėjo, nes tapau geriau išauklėta ir išlavinta kaliause Lionginu. O dėl tų skaičiukų.. Vietoj jų nupiešėm daug daug gėlyčių. Gal nuo to atvirutė ir netapo vertingesnė, bet gražesnė tai tikrai.

      Karvę Elizą sveikinti susirinkom vėlai vakare. Na, buvo kokios aštuonios gražiai saulėj rudenėjančio vakaro. Ji sėdėjo ant upės kranto, mėtė gėlės žiedus ir žiūrėjo kaip jie plaukia bei tolsta nuo jos. Dešinėj, šalia septyniasdešimtmetės liepos, išsirikiavo penkių pelyčių grupė su katinu Migliumi (grupė vadinasi Miglius ir Ko) ir pradėjo lėtą bei melodingą dainą. Žengiau žingsnį į priekį ir jau ruošiausi sakyti visą dieną repetuotą kalbą, bet staiga ... susigėdau.. Na, juk tai pirmas kartas man, toks kalbėjimas prieš visus.. Tačiau pajutęs senelio arklio Aniceto tvirtą ranką ant peties ir koją (nesakysiu ant ko), persigalvojau ir nusprendžiau nebesigėdyti.

„Dar kartą labas“ - nusišypsojau karvei aš - „Žmonės sako, kad gyvenimas per trumpas, kad liūdėtum, o mes, kaliausės, raganos ir laumės, sakom, kad jis paprasčiausiai per daug gražus, kad liūdėtum, verktum.. “

„Nu jo, verkti nelabai apsimoka“ - liūdnai nukirto ji. - „Nejau tau nutiko kas nors baisaus, kad toks susijaudinęs atėjai pas mane? Lionginai, kas Jums? “

„Man? Ai man tai nieko.. Bet tau tiktai.. Kai pirmą kartą pamačiau tave“ - kiek drąsiau tęsiau aš -„Tu žiūrėjai į žemę ir liūdėjai.. Kai antrą, nebeatsimenu, ką tu darei.. O kai trečią pamačiau, tikriausiai netyčia sumaišei mane su kažkuo kitu ir pavadinai ožiu. Ten buvau aš, kaliausė, ožio tąkart nebuvo, bet užtat dabar jis yra čia, prie pelių.. Ir pelių yra, ir senelis Arklys Anicetas ir net katinas Miglius.. Sužinojom, kad šiandien tau gimtadienis yra, o kai jis yra, būtinai reikia su kažkuo būti. Ir kadangi metai pas moteris ir merginas nevaikšto, nes tai yra pernelyg nemandagu, nusprendėm mes ateiti ir pasveikinti tave bei pabūti su tavimi, karve Eliza.. “

„Su gimtadieniu!!! “-suspigo pelės, po to arklys, po to visi kiti.

      Karvė jau nieko nebeatsakė, tik šypsojos šypsojos šypsojos ir apsiverkė.. Po to vėl šypsojos: D Ji pasakė, kad mes esam patys geriausi kaimo gyventojai, kad niekada nepamirš tokio šilto aplankymo vis mažiau saulėtu rudeniniu oru. Taip pat sakė, kad tų nemandagių metų niekad nepriimtų pas save, bet mes galim bet kada vėl užsukti.

„ Su gimtadieniu, barbariškoji karve Eliza“ - kiek pavėlavęs su vėlyvųjų ramunėlių ir laikinių viržių puokšte atšokavo varliukas Andrius. Jis buvai visai mažas ir dar nemokėjo ištarti tokio sunkaus žodžio kaip karališkoji, tad sakydavo paprasčiausiai barbariškoji karvė Eliza ir jam atrodė toksai nuostabus žodis BARBARIŠKOJI, kaip Barbora Radvilaitė arba rabarbaras, po kuriuo galima pasislėpti kai per daug šviečia saulė, arba kai per daug lyja lietus. Tiesa, karvei toks jos vardo  skambėjimas nepatiko ir priėmė tai kaip didžiausią įžeidimą. Tačiau, netrukus, visam kaimui kreipinį karališkoji pakeitus į barbariškoji, Eliza nusprendė nebekovoti su neišmanėliais gyvūnais ir visokiais panašiais padarais, tad pasivadino tiesiog Eliza ir savo karališkąja prigimtį nusprendė pasilaikyti sau, savo širdyje, bei niekam daugiau nebepasakoti, nebent savo vaikams, anūkams, proanūkiams ir kitiems propro.. Taigi apibendrinant galiu pasakyti, kad karvės gimtadienis buvo gražus, linksmas ir be galo naudingas mums visiems. Karališkoji Karvė Eliza dar labiau susitrumpino savo sutrumpintą vardą iki Elizos, tapo paprastesnė ir mielesnė, o mes - mandagesni.