Žuko premjera pas Koršunovą

Sekretorės laimė.



Niekas taip nedarko gatvės vaizdo kaip moterys. besiruošiančios įžengti į teatrą. O jeigu tai Gražina Drazdauskienė, vedama Galinos Šiukštaitės, tada, kaip sakydavo kurčias dėdė iš Lentvario, “visi šunys loja - uodegas kilnoja”. Galina dėvėjo suknia iki žemės, ant kaklo ramiai snaudė “pesecas”[ čia ne tas žvėris, kurio pavadinimą galima išversti į lietuvių kalbą.Tai nežinomos valstybės sintetinis gaminys iš tolo primenantis kiaunės ir ežio kryžminimo rezultatą,bet , tapęs belyčiu hibridu, pateko ir ilgai sėdėjo Lukiškių kalėjimo šiukšlių dėžėje ir dėl viršininko klaidos buvo per anksti paleistas į laisvę]. Negana įmantrybių su kailių gaminiais, visą vienuoliškai pajuodusią figūrą dengė raudonos pižamos iškarpos, susiūtos “Lelijos” siuvėjų stiliumi. Batai blizgėjo laku, kažkada puošusiu senosios  Lietuvos tarnaičių išeigines “naginėles”, apie kurias mūsų seneliai sakydavo “blizga kaip katino pautai”. O ponia Gražina, kaip moteris, kažkada įamžinusi drobėse kolūkio pirmininkų žmonas, apsisiautė kaimišką skarą, neutralų mėlyną kostiumėlį paslėpė šerno kiaušinių vyniotinio spalvos tautiniuose mezginiuose.
Teatre buvo daug moterų ir visos jos kvepėjo iškilmėmis ir aistra vyrams - “mūrams”. Visi šypsojosi vieni kitiems tarsi būtų susirinkę į prezidento šuns laidotuves. Vienas žymus teatro kritikas visai atvirai kasėsi subinę, nes jam, pasinaudojus išviete,  programėlė su užrašais liko kelnėse. Jaunos, standžiais veidais merginos, stebėjo žymaus kritiko piruetus ir tarėsi kaip jam padėti.
Galina, išdidi kaip medžioklinis ragas, barstydama “peseco” gabalus į šalis, nuėjo į bufetą – ten jos turėjo laukti tas jaunas žymus režisierius. Bet jo nebuvo – nei prie gerenčių nei prie pilančių.
Kas čia darosi, po velnių?  - suklykė tarsi jai būtų kas įdūrė. Ji staugė tiesiai į ausį Gražinai kukliai stovinčiai šalia. – Kur režisierius? Kur Jonas? Tai, ką? Aš turiu jo laukti ar jis manęs? Kokia nesąmonė. Nepakęsiu tokios nepagarbos…Dar pažiūrėsim kas yra iškilesnė asmenybė..
Galina, brangioji, aš kaip dailininkė, kaip karštai mylinti teatrą, jo nepateisinu, bet tu nerėk taip, mes stovime teatro bufete, - žodį “bufetas” Gražina ištarė tarsi būtų kalbėjusi apie Lietuvos vėliavą Gedimino bokšte.
Jeigu jis taip elgiasi – jis stipriai pasigailės…, - Galina, mostelėjo “peseco”draiskalais visiems per veidus ir nuplasnojo link patalpos gale pritūpusio užsieniečio, kuris dėvėjo kaubojiškas kelnes, liemenę iš arklio nugaros atraižų, rūkė cigarą ir gėrė degtinę.
Galiu tave sutrukdyti? Iš kokios tu šalies? Iš besivystančios ar išsivysčiusios? O gal tu slavas arba pažįsti Borisą Moisejevą? Tu vedęs ar “durą” stumdai?  - apibėrė  klausimais kauboją, kuris prabilo lietuviškai:
O je, mergina, MAIN GOT pertusino…je je aš ne slavas got pere got…
Įspūdingoji Galina žinojo kaip nugalėti vyrus vienu veiksmu – jį grėsmingai įsisiurbė į nepažistamojo lūpas.
Kaip tik tą akimirką suskambėjo teatro skambutis, kviečiantis į salę, žiūrėti spektaklio. Į bufetą įlėkė išbalęs ir susijaudinęs režisierius Jonas ir, nevalingai kratydamas galvą, ėmė dairytis Galinos, kuri jau aistringai bučiavosi su emigrantu.
- Dieve mano, Dieve mano, - išbalo Jonas. Kaip žmogus jis buvo labai tolerantiškas, bet kaip vyras jis turėjo silpną vietą - buvo principingai pavydus.
- Iš kur tu, kaubojau? - Galina pažiūrėjo vyrui į akis tarsi žiūrėtų į jo plaučių nuotrauką. Mergina mokėjo vilioti vyrus.
- Amerikonas…je Čikago, - trumpai nusišypsojo pabučiuotasis. - Mano vardas Algis. Kaip visi amerikonai aš gimiau ir užaugau Lietuvoje…Darau biznį šalelėj Lietuvoj…oki doki… Didelį biznį.. Daug pinigo…Esu kaip pirštas vienas.. je..
-  Būk atsargus, Algiuk, aš labai greitai įsimyliu…Tik tau sakau: lauk manęs po spektaklio…prie kolonos..
Galina praėjo pro režisierių Joną išdidi kaip gulbė. Ji nenorėjo jam įgelti, pažeminti - moterys drasko vyrus nekreipdamos į juos dėmesio. Teatralas Jonas tik susirietė, nes iš nasrų jam dribo pavydo putos. Galina buvo labai įspūdinga moteris, o jis galėjo mylėti tik retas moteris, jis neturėjo laiko paprastai lietuviškai merginai iš kaimo. Jo pulsas plakė pagal teatro laikrodį.
Gražina Drazdauskienė, praeidama pro režisierių leidžiantį putas, staiga prisiminė savo praradimus. Tuo metu ją taip stipriai aplankė pakarto šuniuko vaizdas ir ji giliai giliai suprato, kad šiandien ji prarado savo vienintelį draugą - juodąjį pudelį Džipytę. Moteris stačią galva puolė į isteriją, kurios negalėjo nuslopinti nei teatras, kurį dailininkė dievino, nei Galina, kuri įsiveržė į tamsią žiūrovų salę.
Spektaklis jau buvo prasidėjęs ir griaudėjo nežmoniškai  garsi muzika.

Be reikalo Galina nusitempė į teatro sceną moterį iki kelių braidančią asmenineme skausme. Ponia Gražina dejavo vis garsiau ir garsiau, aplink sėdintys žiūrovai, pradžioja šnairavo, o vėliau pradėjo piktintis:
- Duokit jai vandens…
Žymus teatro kritikas, laimingai išsitraukęs programėlę iš kelnių, autoritetingai ištarė:
-  Genialus režisieriaus sumanymas…Žiūrovai vaidina, kad jiems darosi bloga nuo scenoje vykstančių žmogžudysčių…Sakykit, kaip jūsų pavardė?
Tik Gražina Drazdauskienė nieko negirdėjo ir nematė - scenoje ji pastebėjo prabėgantį pudelį. Lyg nutrūkusi nuo grandinės ji viesulu užlėkė ant scenos ir įsimaišė tarp artistų, kurie buvo panašūs  lyg į miestelėnus lyg į amerikonus.
Ponai, ar nematėte mano Džipytės? Juodas toks pudeliukas…Džipytė…O gal matėt Aldutę? Kur tu, Aldute, padėjai mano Džipytę?
Pagyvenusi moteris kreipėsi į kiekvieną, kurį sutiko scenoje. Visi išsižioję žiūrėjo ir negalėjo atsakyti  - tokio teksto nebuvo net drąsiausioje repeticijoje. Viena artistė net apsivėmė.
Artistas labai panašus į Bilinską, dailiai paėmė ligonę už rankos, ir, visai salei plojant, nuvedė Gražiną nuo scenos į užkulisius.
Kažkoks žmogus juodu odiniu paltu tvirtai paspaudė jai ranką:
- Jūs buvote puiki…
Pagyvenusi moteris, neišleidžianti iš dantų cigaretės, turbūt, režisierio padėjeja, pasiūlė vandens, bet, geriau pagalvojusi, pripylė degtinės.
Gražina raudojo. Jos veidas darėsi juodas nuo tušo ir pigių lūpų dažų.
- Jis buvo mano vienintelis…o mano nuomininkė Aldutė jį pasmaugė..., - kukčiojo Drazdauskienė, žiūrėdama į moterį su cigaretę. Moteris taip susigraudino, kad pradėjo gerti tiesiai iš butelio.
-  Visi jie tokie…
Vyras juodu paltu, buvo panašu, kad jis gyvena teatre, tvirtai laikėsi, bet ir jo kantrybė išsęko - jis griebė nuo stalo premjerai paruoštą butelį ir - beveik vienu mauku…
Tai ir buvo ženklas, nuo jo viskas prasidėjo…
O ką kalbėti apie artistą panašų į Beną? Jis nuplėšė nuo skydo gaisrinę “šlangą”, įmerkė į  degtinę ir, kiek gerklė leidžia, patraukė…
Po minutės visas teatras: artistai, žiūrovai, aptarnaujantys maišėsi degtinės ir ašarų jūroje…Negėrė gal tik žymusis teatro kritikas, - jis laukė finalo, kurį jam reikėjo aprašyti kitos dienos žiniasklaidoje.
Du žiūrovai, sutūpę po veidrodžiais, suspaudę kumštelius aiškinosi:
Tai gal tu lenkas?
Koks aš tau lenkas – aš rusų mokyklą baigiau..
O tavo žmona?
Lenkė.
Tai aš ir sakau, kad tu kažką lenkiško turi…
- Vienintelis…Džipis…Amba…Nelaistyk - netavo…Kas nušovė Džipę? Ką čia vaidini - nematai žmogų užmušo, o tu Zuiko Zuiko?
Režisierius Jonas tik skėsčiojo rankomis ir atidžiai sekė, kaip upėmis dingsta degtinė. Nusitaikęs jis pagriebė  iš vyro su odiniu paltu butelį:
- Gana…
- Atiduok, teroriste, ne veltui apie tave taip šneka…
Režisierius širdyje buvo laimingas: jo spektaklyje vaidino visi: gyvenimas fontanu taškėsi teatre.
Vaikinas su riedučiais skubiai pristatinėjo “Cambras”ą - maršrutu bufetas - mažoji repeticijų salė. Pats negėrė, nes jo ratukai buvo kaučiukiniai, beto jis dirbo teatre pagal sutartį .
Vaikinas vaidinęs “geležinius raumenis” liūdnai apžvelgė salę ir pasakė:
-  Šūdas tie “štatai”…ten nėra baravykų…

Galina, suspaudusi į kiliminį ritinėlį vis teberaudančią Gražiną Drazdauskienę, išstumdė “šniūrais” besiraitančius artistus ir žiūrovus, išnešė iš teatro, kuris jau skendo degtinėje ir muzikoje. Ji visiškai nesutriko pamačiusi šalia besitrainiojantį kauboją amerikoną:
-  Ji negali gerti? Je?
- Je je, Algi, taksi …stabdyk taksi…čia tau ne amerika…