Švyturininkas

Netoli Blekvelo kapinių, už keletos samaningų kalveliu, stovi senas senas jūrų uostas. Iš jo belikę medinis molas ir keletas stagarų. Jų pagalba vikrūs jaunuoliai, kurių dar nekankina sąnarių skausmai, gali pasiekti paskutinius polius, esančius už keletos metrų nuo kranto. Anksčiau tokių drąsuolių būdavo daugiau, tačiau samanoms apaugant pastolius, o vandeniui juos verčiant puvenomis, pasirenkančių tokias pramogas vis mažėjo. Nuo molo kartais galėjai pamatyti betarškančias žuvėdras, kirus, kurie iš snapų nė savo gyvybės kaina nebūtų paleidę maitos. Keli žvejai, labiau pasinėrę į apmąstymus ir butelį romo nei į meškerės timptelėjimus, vis dar pagyvindavo mirusio uosto šviesas. Tačiau yra vienas dalykas, kuris neleidžia naujajai valdžiai nugriauti puvėsių kvapu atsiduodančių lentgalių. Už keletos metrų, ant pat molo atbrailos, stovi toks pats senas, vis dar dryžuotas baltomis ir raudonomis juostomis, švyturys.
Petras - ne ką jaunesnis už patį uostą, jau spėjęs ir supanašėti su juo – seni jūrininko marškinėliai, tiek pat nublukusiais dryžiais, mediniai batai ir kvepiantys jūra žili plaukai. Jaunimas vis šaiposi iš jo ir sako, kad uoste jį laiko tik viena – iki miestelio galima arba plaukte nuplaukti arba pereiti Blekvelo kapinaites. O tatai būtų tolygu mirčiai – ten įžengęs tikrai nebesugrįžtų. Jos tik ir laukia, kol senis į jas įžengs, nes jau pusę amžiaus jam buvo metas ten priglausti savo senus kaulus. Tačiau Petras, lyg senas uosto banginis, net nesiruosia įžengti ten greičiau nei jam bus lemta. O jo likimas jau seniausiai priklauso nuo besivaidijančių dėl teritorijos žuvėdrų ir kirų.
Ne viena legenda, o gal greičiau – mitas, sklando apie šį nepalaužiamą, nesergantį ir moterų nebesivaikantį švyturio prižiūrėtoją. Net ir Andriaus Šalpusnio diedukas – parazitų klano pradėtojas – neatsimindavo Petro jauno. Visi jį atsimena žilstelėjusį, suglebusiais bicepsais ir cigarete dantyse. Kitokio jo ir nepamatysi, o ir kitaip jo nepavadinsi – Petras. Petras ir tiek. Nei pavardės, nei paso, nei gimimo metų, nei vaikų. Tai jis – Petras, švyturininkas, gyvenantis uoste ir mirsiantis tik kartu su paskutine supuvusia lenta, išimta iš molo.
Tačiau kad ir koks bjaurus, paslaptingas ar nemalonus akiai beatrodo Petras, kaimo bambliai jį tiesiog įsimylėję. Nors jis ir pats juos paveja, kai tik pamato besiartinančius, bet jie, kaip kirai prie besiraitančio ungurio, šauna pas Petrą nieko negalvoję. Ir vienas Dievas težino, kas juos pas jį vilioja. Tik pamatęs mažuosius parazitukus, jis lėkte užlekia aukštais švyturio laiptais (lyg jo sanariai būtų kaip jaunuolių, bešokuojančių poliais) ir atsistoja prie milžiniško prožektoriaus, kurį dar jo tėvas buvo padaręs. Užsižiūri į jūrą, sukioja gigantišką lenpą, patikrina, ar visi varžtai vietoje ir uždega degtuką. Bet greitai jį užgesina. Tai nebėra tas pats senas tėvo darytas, ugnimi pakuriamas žibintas. Nauji šeimininkai jį gerokai pakoregavo. Dabar jame krūvos saugiklių, didžiulė lempa, kurią uždegti nereikia degtuku, o spragtelėti jungiklį. SPRAGT ir švyturio šviesa nusidriekia per jūrą iki pat pirmųjų laivų nosių.
- Petrai, nulipk žemyn – girdisi pridususių berniūkščių klegesys. O Petras pasiima vieną iš sukauptų akmenų ir šveičia jį į juos.
- Škac, velniai, škac, jus nelaimingieji. Ko persekiojat mane kaip mirusių banginių šmėklos? – ir berėkdamas pameta cigaretę iš dantų. Nieko nepadarysi, teks nusileisti žemyn pas tuos kraugerius, kurie nori tik vieno ir jau keli metai vis to paties. Ir girgždančiais laiptais nubilda žemyn. Vaikai, jau išgirdę tankų šnopavimą, supranta, kad ateina jų Petras.
- Ei, vaikiščiai, nubėkit į miestelį ir nupirkit man cigarečių. Tik šį kartą be filtro, nes jie tik užima papildomą vietą mano burnoje – suvapa tiesiog Petras.
- Bet, Petrai, mums neparduoda – nusivylusiais balsais tratina berniukai. Nes jaučia, kad neįvykdę paskirtos užduoties, negaus to, ko čia visi sulėkė – istorijos apie senąjį švyturį, kuris kadaise buvo “naujasis švyturys”.
- Tai pasakykit, kad Petras siunčia.
- Tai mes taip ir sakom, o Antanas ir klausia: “Tai tas nukaršėlis vis dar gyvas? ”- Sakom, kad gyvas, bet jis netiki ir neparduoda.
- Te, nuneškit šitą – ir paduoda virvelę, ant kurios surištas toks mazgas, kokio niekas kitas ir nemoka surišti. Tik Petras. Velniūkščiai jį pasiima ir, supratę, kad dabar misija bus daug lengvesnė, nuskuodžia per girgždančias lentas.
- Atsargiai, nalaimingieji, dar kojas išsisuksit – pavymui rėkai Petras. – AJ, po velniais, tegu sau. Man kas? – bumba susigėdęs, kad niekas jo negirdi senasis švyturininkas. – Ko čia vėpsot, nelaimingos žuvėdros? Nejau per gerą šimtą metų pirmą kartą mane matote apsikvailinusį? – rėkia net atsilošęs. Viena, pati seniausia iš pulko, pajuodusiomis plunksnomis žuvėdra, nutupia šalia Petro ir apdergia jo sugrubusį delną. Senis prideda ją prie nosies. Kelis kartus giliai įkvepia ir pažvelgęs į žuvėdrą nusišypso.
- Vis dar man esi ištikimas, senasis Gerdai. Tu vienintelis po šitiekos metų mane vis dar prisimeni ir saugai. Mes mirsime kartu, drauguži, o tau dar lemta ilgai gyventi. – ir sunkiai atsidusęs pasilenkia nosimi į jūrą. Lydi bangų mūšą tokiomis pat mėlynomis akimis ir bando išspausti graudulio ašarą. Nors vieną. Bet jau pusšimtį metų nėra to daręs. Jis negali verkti.
Atsisėda ir išsitraukia uostomojo tabako dėžutę. Ji tuščia buvo, kai dar senelis ją jam davė, bet prisiminimai, laikomi saugiai joje uždaryti, Petrui neleidžia šios išmesti. Joje tiek daug visko telpa. Tiek daug, kad Petras vis prisideda ją prie ausies ir, paprastai išgirdęs kokią istoriją, ją prisimena, pasiremia ranka smakrą ir, čiaumodamas likusį tabaką nuo cigarečių, pradeda pasakoti berniūkščiams. Širdyje jis juos myli. Kas jei ne velniūkščiai čia jį daugiau aplankytų? Tikriausiai tik istorijos iš šios nudilusios medinės dėžutės. Prisideda ją senukas prie ausies, kuri vis dar šiek tiek girdi ir klausosi. Atsidūsta lengvai lengvai. Lyg šiltos bangos vilnis, užplaukusi ant pajūrio smėlio, nuteka atgal į jūrą.
-        Taip, šiandien jiems papasakosiu apie Adelę,- ir lengvai palydi į giedrą dangų pakilusį Gerdą. Gaila, kad dar tai nėra paskutinė jo kelionė.