Skausmas

Kai šalia ima lašėti duonos trupiniai,
o tu juos imi rankioti kaip vargšas balandis,
tavo ateitis ima žūti,
kartu nusinešdama tavo praeitį,
bet nesvarbu!
o dar tave paliko artima siela,

Iš lėto atsistoji ant kėdės,
ir visi jau žino kuo tai baiksis,
deja pasiimi arbatos puodelį,
ir bandai su muzika gryžti i savo pasaulį,
tačiau kartkartėmis ji vis skaudžiai primena,
kad jos nebebus, kaip ir to rožinio dangaus pievoje,

netekus kartą vis bandai statyti griūnančią pilį iš naujo,
tačiau tos kerėpliškos mintys žudo tave iš lėto,
be jokio pasigailėjimo atima dar vieną gyvenimo šypseną,
likimas pokštauja teisindamasis, kad taip tave stiprina,
bet ryto šypsena vakare ištįsta ašarų pakalne,
stengiesi, kad bent jau niekas to nematytų, bet,
kasdienis žudymas galų gale pasiekia savo chaosą,
ir tu krenti kartą taip maloniai, kad daugiau nebenori atsikelti.