...

Valtis vis plaukia ir plaukia tolyn. Nuplauks ji. Nuplauks prie kitų krantų, o gal jau nuplaukė.. Slėpiau aš savo švyturį, slėpiau nuo tavęs, kai tu jo ieškojai. Norėjai sugrįžti į mano žemę, mano pasaulį ir vėl bandyti gyventi jame. Su manimi. Bet tuomet vis dar degė mano žemės laukai. Degė skausmu ir liūdesiu. Tad beveik užgesinau savo švyturį, uždengiau jį tankiais debesimis. Tu nematei jo ir nepastebėjai, jog ten vis dar rusena šviesa, vis dar galima rasti kelią. lr plaukei tolyn. Tuomet supratau, jog mano krantai tavęs laukia, jog mano žemėje tau vietos yra. Ir nuvijau tankius debesis, atidengiau švyturį. Tačiau visa tai supratau pervėlai.. Jau diena ir mano švyturys nereikalingas, nors ir degtų milijonus kartų šviesiau už visus švyturius. Skaudu, jog nuplaukei. Nuplaukei į tą krantą, iš kurio buvai atplaukęs. Dabar skęsta žemė ašarose degdama jausmuose.