[Tiek skylėtas dangus!
Lyg spygliai prisukti nuo pat žemės išbadę.
Nežinojau, kad būna toks gylis
Ir tokis smailumas...
Mama tik batus užsirišti išmokė
O po to jau pati
pati
jau]
Veržliarakčiais nuskamba durys
Ir veržia vartydamies varžtai
Aš replėmis prisuku atmintį
Ir mąstymo tėkmę sumažinu.
Nuo šiol tekės tik po lašą
Po kvapą, jausmą, po spalvą.
Spygliai girgždėdami auga
Sužymi varnelėmis skliautą.
Mama, ar tu trupiniuoton sermėgon
Dienoraštį perrašei mano?
Snieguotom naktim, kada nesimiega
Žvaigždėti košmarai akis kaltai bado
Vėl girgždesiu varžtų nuskamba durys
Spynelių trinksėjimai laksto po odą
Ir vėl ant liežuvio - salsva palikimo
Rūdyjantys žingsniai blaškosi pievoje...
Už nuodėmę - gelia ir „ačiū“ už skausmą
Kai lydavo popiečiais pamokas ruošdavau.
Aš atmintį prisuku, gėlą sumažinu,
Sąžinę kvailinu aš neparsiduodu
*sumažinti - tarmine prasme - prisukti, sulėtinti, patylinti. čia - prisukti.