Žiurkų Vaikas

VEIKĖJAI:

BENAMIS
MILICININKAS
PILIETĖ
PILIETĖS DUKRA (VIENUOLĖ)
KUNIGAS
ANGELAS (be vieno sparno)
JAUNASIS
JAUNOJI



Į sceną įvažiuoja lova ant ratukų,kurią stumia jaunasis ir jaunoji. Atokiau eilute išsirikiavę stovi: milicininkas, pilietė ir pilietės dukra. Ant lovos guli benamis. Kai lova pravažiuoja pro milicininką, jis išeina iš scenos. Kai lova pravažiuoja pro pilietę ir jos dukrą, jos pradeda pokalbį, kuris nutrūksta kai lova išvažiuoja iš scenos.

PILIETĖ. Dukrele, tu kelių metų ruošiesi tekėti?
PILIETĖS DUKRA. Nežinau, mama, kaip jūs liepsit. Taip ir bus.
PILIETĖ. Tu geras vaikas. Geras…

Nutrūkus pokalbiui pilietė su dukra išeina iš scenos. Į sceną įžengia jaunieji. Jie sustoja jos kairiojoje scenos pusėje ir sustingę stovi. Iš dešinės scenos pusės benamis įstumia lovą ir pastatęs ją ties viduriu atsigula ant jos. Įmetamos dvi dėžės: didelė ir maža. Mažoji neturi dugno. Benamis pakyla nuo lovos ir jos gale pastato didžiąją, o ant jos ir mažąją dėžes. Benamis atsisėda ant lovos. Jis žiūri į dėžes. Už dėžių milicininkas muša pilietę. Konflikto pabaigoje pasirodo pilietės dukra. Trijulė (milicininkas, pilietė ir jos dukra) išsiskirsto po sceną. Pilietė lieka su dukra. Milicininkas eina į vidurį.

PILIETĖ. Kiek daug vaikų šiais laikais neturi tėvų. Kur jie nusiris?
PILIETĖS DUKRA. Iš jų išaugs geri žmonės.
PILIETĖ. Nekalbėk taip (suduoda dukrai į veidą).

Pilietės dukra apsiverkusi išlekia iš scenos. Pilietė eina link milicininko.

PILIETĖ. Drauge milicininke gatvėje pastebėjau valkatą.
MILICININKAS. Pas mus nėra valkatų!
PIELIETĖ. Bet aš… mačiau.
MILICININKAS. Miražas. Tai visa ką jūs matėte.

Benamis nulipa nuo lovos ir eina link pilietės su milicininku.

PILIETĖ (rodo pirštu į benamį). Tai jis! Tai jis tas valkata.
MILICININKAS. Jaunuoli, kur jūsų tėvai.
BENAMIS (rodydamas pirštu į jaunuosius). Nėra.
MILICININKAS. Konstitucija, jaunuoli, visiems dovanoja tėvus. Kur jūsiškiai?
BENAMIS (rodydamas pirštu į jaunuosius). Nėra.
MILICININKAS. Aš jumis netikiu. Vaikų nėra be tėvų.
BENAMIS (nuleidžia akis ir rankas žemyn). Aš… toks esu.
MILICININKAS. Jūs pokštininkas?
BENAMIS (nepakeldamas akių). Taip.
MILICININKAS (pilietei). Na, matote, graždanka.
PILIETĖ (supykusi). O, kur jūsų vaikai, drauge milicininke?
MILICININKAS. Aš našlys. Vaikų neturiu.
PILIETĖ (su pašaipa). Jums pasisekė.
MILICININKAS. Nemanau.
BENAMIS. Pasisekė. Visiems jums sekasi.
MILICININKAS (benamiui). Pesimizmas nepageidaujamas.
BENAMIS. Ko dar nepageidaujate?
MILICININKAS. Depresijos, narkotikų, alkoholio(susimąsto)…
BENAMIS. O kas jei…
MILICININKAS. Keliausite į baltus namus.
BENAMIS. Namus? Jūs man žadate namus? Ką dar galite pažadėti man, drauge milicininke?
MILICININKAS. 15 parų pažadu.
BENAMIS. O, tai irgi namuose?
MILICININKAS. Pokštininkas. Jūs esate pokštininkas.
BENAMIS. Taip, aš mėgėjas papokštauti.
MILICININKAS. Mėgėjas milicijai patruldyti.
BENAMIS. Gal?

Milicininkas pradeda juoktis ir juokiasi kokias dvi minutes. Benamis tuo tarpu žiūri į jį rimtu veidu ir nueina kai šis nustoją juokęsis.

MILICININKAS. Na, jaunimėlis šių laikų. Pokštininkas.

Scena apšviečiama raudonai. Benamis stovi pire savo lovos. Jaunieji stovi kairioje scenos pusėje, nuleidę galvas. Daugiau scenoje nėra nieko.

BENAMIS. Namai, namučiai. Žinau, žmonės kaip žiurkės iš dviejų – trys. Kas buvo tie du iš kurių aš… trečias. (Prieina prie jaunųjų) Kam reikalinga tokia šeima? Kam? Durniui, durniui ji reikalinga. Man, proto bokštui ir žiurkių pakaks. (Spjauna į jaunųjų pusę, bet ne ant jaunųjų) Va, jums mieli mano tėveliai, miela mano šeimynėle. Aš vadinuosi žiurkių vaiku. Mano šeima žiurkės, bet namus turėti norėčiau. Ypač norėčiau turėti šiltus namus. Taip, šilti namai dar niekam nepamaišė. Ai, ką aš čia sau; iš šiltų namų mane ant lovos su ratukais į gatvę… į gatvę! Šilti namai – šalta gamta. Mano namai (atgula ant lovos).

Pro šalį eina pilietė su dukra.

PILIETĖ. Dukrele, brangi, pasakyk kiek tu norėtum iš manęs vestuvių proga? Na, žinai dukrele…
PILIETĖS DUKRA. Žinau, mama, žinau. Va, šito noriu vestuvėm, kad suspindėtume (rodo pirštu į benamį).
PILIETĖ (nustemba ir įsižeidžia). Dukrele.
PILIETĖS DUKRA. Bet tu tik pagalvok…
PILIETĖ. Ne!
PILIETĖS DUKRA. Tada. Jokių vestuvių.
BENAMIS (atsisuka į jas ir gulėdamas). Šitas mirė. Sudainavo savo mirties dainą ir išėjo… vakar.
PILIETĖ (rodydama į benamį). Šitas?
BENAMIS. Taip, tas pats.
PILIETĖS DUKRA (staigiai prideda sugniaužtą į kumštį ranką prie lūpų). Tai mirė? (Atsidūsta) Vaje … jaunikis mirė.
BENAMIS. Taip, taip mirė.

Pilietė su dukra išeina. Benamis likęs vienas susideda rankas po galva ir žiūri aukštyn.

BENAMIS. Britki buvo, kad ją kur, britki, na, bet namus žadėjo. Čia aš tyliu. Bet kad ir britkumas jos. Aš ne herojus. Juos visus išžudė. Va, gyvenimo ironija: herojus išžudė kunigai. Ne, kunigas nužudė milicininką, per dėžę mačiau. Daug davė (atsidūsta)… daug. Smogė ir smogė antžmogis. Noriu būti toks kaip jis. Atsistočiau ir sakyčiau: “vaikai, užtraukime mirties giesmę”, ir giedotų, oi, jie man giedotų. O paskui į gatves visą armiją tų žiurkiūkščių paleisčiau. Armiją! Bet aš neturiu jų. Negaliu daryti jiems įtakos. Lova (kreipiasi į lovą), padainuokime kartu, tą dainą apie Dievą. Aš noriu būti dievu. Kažkam esu miręs, o Dievas negali to, jis nemirtingas. Aš negaliu būti dievu. Dieve, Dieve, Dieve… benamis dievas. (Su ašaromis akyse) Dieve… benamis dievas.

Įeina pilietės dukra neina krepšeliu. Krepšelyje: cigaretės, batonas, butelis vandens. Prieina prie benamio. Tas guli ant lovos rankas po galva sunarinęs.

PILIETĖS DUKRA. Vyre… kelkis, tu… vyre.

Benamis iš lėto sėdasi, nuleidžia kojas žemyn. Sėdi.

PILIETĖS DUKRA. Va, tau paskubomis sugraibiau šį tą…
BENAMIS. Suvalgysiu. Cigarečių yra?
PILIETĖS DUKRA. Taip, taip (ištraukia cigaretes ir paduoda benamiui)… rūkyk, meile mano… rūkyk…
BENAMIS. Baik. Žiurkės prapliups juokais išgirdę tokią tavo šneką. Meilė mat… gailestis (atsistoja ir šaukia pilietės dukrai į veidą)… gailestis… bet ne manęs reik gailėti (nusisuka nuo jos).
PILIETĖS DUKRA. Tu žiaurus. Tu neteisus. Aš myliu tave ir man visai negaila tavęs. (Šaukia) Žiurke tu, prakeikta su tokiu požiūriu tavęs ir Liuciferis į pragarą neįleis. (Sau po nosimi) Kaip čia dar tave pavadinus?
BENAMIS(nuspiria ant žemės stovintį krepšelį). Tu!.. prakeikta mylimoji. Tuoj kaip… (sustoja ir supratęs, kad įsikarščiavo) pabučiuosiu tave. Išvirsi iš klumpių, kale.
PILIETĖS DUKRA. Kaip, tu mane pavadinai? Kale?
BENAMIS. Žargonas, meile mano, žargonas.
PILIETĖS DUKRA. Žargonas… žargonizmui turi laiko? Guli, rūkai… visą dieną. (Sau tyliai) Tikras erkė.
BENAMIS. Guliu, rūkau… o ką?
PILIETĖS DUKRA. Guli, rūkai… viskas… viskas tuo pasakyta… Aš ne teisėja – aš stebėtoja, bet ir taip aišku.
BENAMIS. Ačiū. (Su pajuoka) Gyvenimo šviesa, kad lankai. Ar nepabodo?

Pilietės dukra spjauna benamiui į veidą. Benamis šluostosi.

PILIETĖS DUKRA. Padėk Dieve. (Juokdamasi beprotišku ir netikru juoku) Padėk…
BENAMIS. Dėkui, kad tik padėtų.

Pilietės dukra dingsta horizonte. Benamis atsisėda ant lovos ir užsirūko.

BENAMIS. Durnių fabrikas, durniai mes visi… durna pardavėja su savo dukra… durnystė… durnas mėlynšvarkis milicininkas… kas tu dabar, durniau? Nieko čia nėra. Mane visi jie palieka po mėlynu dangum. (Eina link jaunųjų) Jūs palikote, meilė paliko, nepamokė mylėti, bet aš myliu. Ta merga, ji… kaip pats velnias. Tas pats velnias, turbūt, piršliu buvo, kai aš ją pamačiau pirmąsyk. Galvojau šiaip gatvės vaikas. Bet ne, ji pardavėjos dukra. Mano motina žiurkė. Visa mano šeima žiurkės. Man to reikia. Užmušiu ją, kurią nors dieną. Tai bus vaizdas. Šeima pamaitinsiu. Užmušiu, bet ne rytoj, ne šiandien, o gal ir visai ne…

Pilietės ir jos dukros apartamentai. Nedidukas dviejų kambarių butukas, prašmatniu apstatymu. Pilietė su dukra sėdi didesniajame kambaryje pilietė valgo. Pilietės durka turbūt baigė valgyti, nes prieš ją stovi tuščia lėkštė.

PILIETĖ. Dukrele, kaip diena praėjo, kas nauja, gal kas sena užsiliko?
PILIETĖS DUKRA. Ne, nieko šiandien nenuveikiau.
PILIETĖ. Motina Teresė.
PILIETĖS DUKRA. Kas?
PILIETĖ. Tu, tu ir dar kartą tu. Tu jam cigaretes pirkai, tu valgyti nešei, tu valkatų užtarėja, tu.
PILIETĖS DUKRA(pasimaivydama). Apie ką tu? Nieko aš nežinau. Tavo įtarinėjimai turi ribas, bet jų nematyti. Tu įtarinėji viskuo. Tu amžiais taip – jokio pasitikėjimo.
PILIETĖ. Niekas tau nelipa ant galvos. Tu vaidink šventąją, kad ir visą gyvenimą. Tik kai tu ištiesi ranką ar daug šventų atsiras? Paklausk savęs… ir jo paklausk… pasidomėk.
PILIETĖS DUKRA. Jo?
PILIETĖ. Na, to kuris skersgatvy gyvena.
PILIETĖS DUKRA. Niekas… jo nesieja su manimi.
PILIETĖ. Ne vakar gimiau.
PILIETĖS DUKRA. Niekas nesieja. Maistą jam tik šiaip nunešu. Gal reikės kada iš jo ko nors. Jis ne durnas žmogelis.
PLIETĖ. Tu pati tiki tuo ką sakai? (Pabaksnoja pirštu į smilkinį)

Pilietės dukra atsistoja ir nieko nesakiusi išeina iš kambario.

PILIETĖ. Eik… eik! Į gatvę… eik… gali ir neatleisti… neprašysiu!

Scenoje pilietės dukra kalbasi su Milicininku. Kairiojoje scenos pusėje stovi jaunieji šoka keistą šokį. Ties viduriu, kaip ir anksčiau stovi lova. Benamio scenoje nėra.

PILIETĖS DUKRA. Draugas milicininke, mano mama išprotėjo, ji vapa visokias nesąmones… dėl Dievo išprotėjo… su visam.
MILICININKAS. Mergaite, neminėkite dievo vardo be reikalo.
PILIETĖS DUKRA. O mama?
MILICININKAS. O ką mama?
PILIETĖS DUKRA. Ji išprotėjo…
MILICININKAS. Mūsų visuomenėje nėra: bepročių, valkatų, gėjų, pankų… (Pilietės dukra jį nutraukia)
PILIETĖS DUKRA. Tu… tu taip pat išprotėjai! Jūs visi išprotėjote… jaunieji šoka… jie šoka… šoka… šoka…
MILICININKAS. Kaip tamsta į mane kreipiatės? Negi nežinote mūsų visuomenėje nėra “tu” yra “drauge”… girdi, drauge… įsimink visam savo gyvenimui (su pikta šypsena veide)… girdi, visam gyvenimui…
PILIETĖS DUKRA. Ne! kad tik netektų tavęs prisiminti, drauge milicininke. Visų jūsų daug… visi jūs daugiskaitiniai… visi kaip vienas… vienas – tu… daug – jūs… pradinukas žino. O tu?
MILICININKAS. Ak tu! Ak jūs!.. jaunoji graždanka… jūs… (Nuryja pyktį, nutyla ir įsistebeilija į jaunuosius) Jie šoka… jie šoka… Negi, nematai, jie šoka (pasitrina akis). Jaunieji šoka.

Į sceną žengia benamis. Praeina pro milicininką su pilietės dukra ir tie pradeda šokti tokį patį keistą šokį. Benamis šnopuodamas, lyg kilometrą būtų bėgęs, prieina prie jaunųjų ir pradeda savo įtūžio liūtį.

BENAMIS. Jūs, kurie pamynėte mane, save, kaip jūs drįstate šokti (pradeda gestikuliuoti) rankomis mano akivaizdoje? Stop! Stop! Stop! Jūs negyvi, jūs negalite šokti. Kodėl jūs taip su manimi? Atsakykit! (Jaunieji sustoja ir benamis patraukia link milicininko ir pilietės dukros) Tu, kodėl su ja šoki? Negali savo susirasti? (Milicininkas nekreipia dėmesio į jo žodžius) Kas manęs klauso? Kas?

Į sceną įbėga pilietė pastveria benamį ir pradeda šokti. Scenoje iš lėto gęsta šviesos, kol pasidaro visiškai tamsu. Užsidegus raudonai šviesai scenoje stovi kunigas, ant kelių, jam iš kairės, klūpo jaunieji iš dešinės – benamis. Už jų visų stovi lova.

BENAMIS. Labai nusidėjau, draugas kunige… nusidėjau…
JAUNIEJI (choru). Taip, draugas kunige, mes irgi nusidėjome.
BENAMIS (jauniesiems). Ša, jūs, nutilkit ir paklausykit…

Pauzė

KUNIGAS. Brangus Dieve, susirinkome šią šventą akimirką sujungti juos ir jį, benamį bedalį žiurkių vaiką, šventu tėvų ir vaikų saitu. Aniolai brangūs, stokit kuris prieštarauja, o kas nestos tegu tyli.

Į sceną įeina angelas su vienu sparnu.

ANGELAS. Prieštarauju, žemės tarne.
KUNIGAS. Kokiu pagrindu, šventas…
ANGELAS. Pagrindu?
KUNIGAS. Prieštaraujantysis turi turėti pagrindą. Kitaip negalima.

Pauzė

ANGELAS. Turiu.
KUNIGAS. Kokį?
ANGELAS. Jis nedoras buvo. Savo motiną kekše vadino. Šventas Petras jo nenorėjo įleisti…
KUNIGAS. Kad pagrindas netikęs.

Pasigirsta švento Petro balsas.

BALSAS. Sujungsi – už vartų sėdėsi. Tada kukuot galėsi arba varnėnu suokt, bet neįleisiu… girdi? Neįleisiu.
KUNIGAS. Gerai, Petrai, nejungsiu pasigailėk susimildamas, nejungsiu.

Scenoje vėl tampa tamsu. Iš lėto įsižiebia šviesa. Benamis guli lovoje. Jaunieji stovi kur stovėję. Į sceną lyg ant sparnų įlekia pilietės dukra. Ji laiminga, šypsosi ir kelis kartus apsisukusi prieina prie benamio.

BENAMIS. Nemoku.
PILIETĖS DUKRA. Ko? Ko tu nemoki?
BENAMIS. Nemoku… nežinau… ko nemoku. Žinau, kad nemoku, bet ko?
PILIETĖS DUKRA. Nepergyvenk.
BENAMIS (atsistoja). Žinau! Žinau! Nemoku turėti tėvų (iškelia kairę ranką į viršų)!
PILIETĖS DUKRA (nustemba). Tik tiek?
BENAMIS. Tu nesupranti… na, kaip tu nesupranti? Nemokėti turėti tėvų yra didelis reikalas.
PILIETĖS DUKRA. O jei mokėtum, tai ką?
BENAMIS. Nebūčiau benamis. Supranti? Nebūčiau… benamis…
PILIETĖS DUKRA. Tu ne vienas toks. Aš taip pat nemoku turėti tėvų.
BENAMIS. Bet tu turi motiną.
PILIETĖS DUKRA. Motiną? Mano motina mirė. Ta kurią vadinu “mama” netikra… išgalvota… aš ją sugalvojau.

Pro šalį eina milicininkas.

BENAMIS. Drauge milicininke, drauge milicininke! Ji (rodo į pilietės dukrą) sugalvojo sau motiną.
MILICININKAS. Tu, nepradėk. Jaunas, žalias, tingus ir dar pokštininkas. Dirbti trukdai. Nereikia man tavo sapalionių.
BENAMIS. Koks tu milicininkas? (Pilietės dukrai) Koks jis milicininkas?

Milicininkas išeina. Benamis ir pilietės dukra susėda ant lovos.

BENAMIS. Žinai, jis netikras milicininkas.
PILIETĖS DUKRA. Žinau, jį kažkas sugalvojo… bet kas?

Scenoje po truputį gęsta šviesa. Viskas apšviečiama raudonai. Šalia lovos stovi kunigas iš dešinės ir jaunieji iš kairės.

KUNIGAS. Netašyta mergiote, pardavėjos dukra, turiu tau paslaptį pasakyti. Negaliu širdyje nešioti ir savo sielą graudinti.
PILIETĖS DUKRA. Klausau.
KUNIGAS. Tavo tėvas, milicininkas, užmušė tavo motiną, kuri buvo geraširdė graždanka ir pats ant laibo medžio pasikorė.

Į sceną koją įkelia pilietė.

PILIETĖ. Ta… gatvės merga… na, ta jos motina… nusipelnė… kaip dievą myliu, sakau… nusipelnė!
KUNIGAS. Pletkininke, tu nesikišk, čia tam ne vieta ir ne laikas… ne laikas piktžodžiauti.

Pilietė įtraukia koją.

KUNIGAS. Bala žino, ką tos bobos gali prikalbėti. (Pilietės dukrai) Neklausyk jų. Nereikia vaikeliuk… nereikia.

Scenoje tampa tamsu. Vėl įsižiebus šviesai jaunieji stovi, kur stovėję, benamis ir pilietės dukra sėdi ant lovos.

PILIETĖS DUKRA. Užtemimas.
BENAMIS. Kas užtemo?
PILIETĖS DUKRA. Protas… protas aptemo.

Benamis tyli. Pilietės dukra atsistoja ir išeina.

Pilietė su dukra sėdi prie trikojo stalo. Jos sėdi viena priešais kitą. Pilietė atsirėmusi į kėdės atlošą, dukra pasirėmusi galvą rankomis.

PILIETĖ. Tu manai, kad turėčiau tave paleisti?
PILIETĖS DUKRA. Nežinau.
PILIETĖ. Ko nežinai? Ar turėčiau tave paleisti nežinai.čia juk tau spręsti. Tavo čia likimas.
PILIETĖS DUKRA. O turėtum? Na, paleisti mane.
PILIETĖ. Nemanau… bet jei tau to reikia…
PILIETĖS DUKRA. Nežinau… nežinau ar man to reikia. Taip, galbūt, turi būti.
PILIETĖ. Taip nebūna… taip yra. Tėvai paleidžia vaikus (atsidūsta)…
PILIETĖS DUKRA. Tu man ne motina ir ne tėvas. Tu tik graždanka su kuria augau.
PILIETĖ (tarsi pilietės dukra nebūtų nieko sakiusi). Gerai tave užauginau… gerai tavim rūpinausi. O tu?..
PILIETĖS DUKRA. O ką aš?
PILIETĖ. Ar rūpinsiesi?..
PILIETĖS DUKRA. Kuo?
PILIETĖ. Savo vaikais… manimi, kai pasensiu.
PILIETĖS DUKRA. Tavimi? Taip. Rytoj stoju į vienuolyną.
PILIETĖ (nustemba). Tu?
PILIETĖS DUKRA. Taip, mama, aš stoju į vienuolyną. Jau viskas sutarta…
PILIETĖ. Kada spėjai?
PILIETĖS DUKRA. Rytoj ten manęs laukia.

Pilietės dukra atsilošia kėdėje ir išvažiuoja iš scenos.

PILIETĖ. Sėkmės… sėkmės tau, vaikuti mano! Sėkmės (pakartoja sau tyliai ir užgriuvusi ant stalo rauda).

Į sceną įeina kunigas. Prieina prie pilietės ir patapšnoja jai per petį.

KUNIGAS. Nereikia, moterie… nereikia lieti sūraus vandens dėl to kas ne tavo.

Pilietė apsiverkusi atsistoja.

PILIETĖ (šaukia ant kunigo). Ne mano? Ne mano? Tu šventu vadiniesi, taip sakai. Kokią teisę turi, sakyk… kokią? Kaip tau liežuvis apsiverčia?
KUNIGAS. Tu jos motina kekše vadinai, tu jai miglą į akis pūtei, tu neleidai likimu sekti. Tu, tu… tu.
PILIETĖ (įsikniaubia į kunigo sutaną ir verkdama). Aš… aš tik norėjau gero. Gero jai, gero sau, gero visiems. Atleisk, tėve, atleisk aš nemokėjau auginti ir puoselėti… nemokėjau.

Scenoje benamis sėdi ant lovos. Į sceną įeina vienuole tapusi pilietės dukra, nešina maisto krepšeliu.

BENAMIS (liūdnai). Sveika.
VIENUOLĖ. Kaip mielas laikaisi, čia ant savo lovos.
BENAMIS. Trūksta…
VIENUOLĖ. Ko trūksta?
BENAMIS. Kažko… tavęs… tavęs man trūksta. Vienuole tapai už aukštų sienų pasislėpei. Dabar mane tik tai gelbsti, kad jūs ten skurstančius užjaučiat. Nematyčiau tavęs… nematyčiau… po sienom nepasirausi, o noriu pamatyt, ai, kaip noriu…
VIENUOLĖ. Nežiūrėjai, kai buvo galima, kai leido… nereikėjo. O kai nėra… trūksta… imk maistą ir eik.
BENAMIS. Ačiū, už paskutinę vakarienę… ačiū…

Benamis atsistoja paima iš vienuolės krepšį ir išeina iš scenos pro ten, kur stovi jaunieji. Vienuolė išeina pro dešinę scenos pusę. Jaunieji eina į scenos vidurį; atsiklaupia.

JAUNIEJI(klūpodami). Meldžiame atleidimo… sūnaus, kurį palikome ant lovos su ratukais ir kurį pakartą rado tiltu… atleisk.

Uždanga.