nuo tolių ataidi graudulys su riksmais
versdami viską į akmenį
upes kalnus žmones ir vyrus
netoliese tupi bezdžionė
tuštinimosi pozoje
sustaugia kaip kiaulė
ir savo akis - karuselę
sukioja į visas puses tik sukioja
o jose supasi ašarų grūdeliai
lyg pirmą kartą būtų taip linksma
pasisupa pasidžiaugia
ir nubėga vingiais žemyn
atsimenu jos žvilgsnį
lig šiol atsimenu
visas perkreiptas skausmo ir graudulio
atgnybiu dar mėnulio gabalėlio
ir beriu dulkes žemyn
ir beriu