Palinkėjimas

Bėk ir tavęs nepagaus,
rėk, kol rytas išauš,
kentėk, nes kitaip jie suras,
ir neteksi savo dvasios kaip tas,
kuris bėgo nuo meilės kaip vėjas,
pasiklydo žibučių lauke,
nesuradęs tos tikrosios fėjos,
užmigęs iškeliavo į dausas.

Manau ieškai, tenai kur ir reikia,
nepamiršk pasiimti tamsos,
ji kaip kelrodis žodis prieš vėją,
nebeleis tau paskęsti javuos,
nors norėtum gyventi kaip lempa,
šviesti mokančius ir kalbėt per miegus,
paklausyk tik tu mano sielos,
nusileisk į asotį pas juos.

Nežinau ko išmokė likimas,
ar tik plaukt pasroviui, o gal skęst?
noriu tik palinkėt gero peno,
ir pakeliui neprarasti savęs!