Pagirios

Rytas… išsiverdu juodos kavos. Esu per daug susivėlusi ir užtinusi po vakarykščio vakarėlio, kad nusileisčiau iki parduotuvės, esančios pirmame namo aukšte. Išeinu į balkoną. Hmmm … rytinis bobų vasaros vėjelis prakošia mano plonyčios naktinukus. Tuos pačius, kuriuos vilkėjau kažkada palangoje, kai leidome nuostabiausias laisvės dieneles dviese. Per kūną nubėga šiurpuliukai, pašiupsta speneliai. Reik eit vidun ir šilčiau apsirengti.
Nejučiomis, beveik automatiškai iš rankinės išsitarukiu cigaretę. Balkone užsidegu. Su didžiausiu malonumu lūpomis apglėbiu geltoną pagaliuką ir traukiu į save karčius dūmus. Sulaikau juos krūtinėje ir pasimėgaudama iškvėpiu. Didžiąją dalį malonumo sudaro neakivaizdus kerštas. Tave tai skaudina? Kaip šaunu! Tu mane sumaišei su žemėm. Kentėk, šunsnuki! Nekenčiu tavęs ir myliu. Velniop tave…. Gyvenimas nesibaigė – jis tęsiasi.
Kartais taip nutinka, kad Meilė ima ir sudūžta į šipulius, tarsi krištolinė vaza. Ar taurė. Koks skirtumas. Ji tiesiog sudūžta. Vaikai sudaužę vazą, bando ją sulipdyti ir padėti į lentyną, tarsi nieko nė nebūtų nutikę. Gal mama nepastebės… O kaip yra su meile? Mes mylime, išsiskiriame, paliekame ar esame paliekame. Grįžtame… Atsiprašome. Padovanojame gėlių. Išgeriame vyno. Daug kalbamės. Arba ne. tiesiog “netyčia” padauginame ir griūname į vieną lovą, kuri kadaise buvo bendra. Bandome lipdyti viską iš naujo ar nuo tos vietos, kur baigėme. Naiviai tikimės, kad vazą sulituosime, tačiau… krištolas dūžta į labai LABAI smulkias dalelytes. Bent vieną būtinai praleisime, nepastebėsime. Juos nuolatos trūks, o vaza niekada nebebus tokia, kokia buvo. Ji bus “KARTĄ JAU  SUDAUŽYTA”.
Atiduok man mano kryžių ir nešdinkis velniop iš mano gyvenimo. Iš mano sapnų. Iš mano minčių. Iš mano tikėjimo. Nenoriu nieko apie tave žinoti ir girdėti. Sudie forever.
Susirink savo žodžius tarsi panbaudotus prezervatyvus ir atiduok minutes, dienas ir valandas. Pasiimk su savimi kvailą ir tuščią viltį ir nešdinkis ten, iš kur kelio atgal nebėra.
Visą mėnesį gyvenau sapne. Svajonėse, susipynusiose su troškimu būti kartu, tikėjimu, kad dar ne viskas prarasta ir akiplėšiškumu sau pačiai. Mečiau iššūkį ir priėmiau. Daugiau taip nebegalima. Išsiblaiviau. Atsisakiau dar vienos cigaretės. Nenuėjau į pasimatymą su visai nesimpatišku vaikinu.
Gyvenimas tęsiasi, girdėjau kažką ironiškai sakant...