Apie meilę kalbėti galima gražiai.

Užsimerkiu ir matau mėlynus mėlynus lubinus, o kvepia kažkodėl vanile. Saulutė ritinėjasi ant mano patinusių akių. Mano akys didelės ir apvalios, tokios žydros, kaip mano kaimynas, gyvenantis už poros šimtų metrų. Rytas dar tik aušta, o aš jau sėdžiu ant svyruoklio gluosnio. Gluosnis vienas, bet ne vienišas. Tolumoje upė. Šiąnakt vėl negrįžau namo, mėgstu varyti tėvus iš proto. Man - šešeri. Visada čia, lubinų pievoje braidau, kai norisi juoktis, o kartais verkti.

Vaikystė. Mano suknelė šnara, juodi taškeliai nerimąstingai šoka žalioje it pieva medžiagoje. Nuo vakar vakaro pasipuošusi mėlynu kaspinu, kad prie lubinų derėčiau, geriuosi tuo nepaprastu vaizdu ir kvapu. Visada galvoju, kad geriausias būdas tobulinti save – tylėti. O ypač gamtoje tą padaryti lengva. Man dar tik ketveri, o aš jau sėdžiu tobulumo viršūnėje (gluosnyje). Ir niekada netikėsiu tais, kurie man ateityje sakys, kad tai netobula...

Jeigu nereikėtų valgyti, turbūt visai negrįžčiau namo. Ak, kaip norėčiau pasisotinti vaizdu, tada man niekada niekada nereiktų išlipti iš tobulumo. Neįsivaizduoju, kaip galima nedievinti gamtos, kaip galima atsisakyti tokios harmonijos? Gal tam reikia suaugti? O aš jau didelė? Man šešeri...

Ir tą vakarą. Vienintelį iš eilinių vakarų aš pamačiau jį. Mano smegenys davėsi lengvai kutenamos to naujo, dar nepatirto jausmo. Tas jausmas geras, galbūt todėl, kad naujas? Jis priėjo prie manęs ir paklausė:

- Ką tu veiki?
Nusišypsojau ir atsakiau:
- Gyvenu netoliese.
Berniukas entuziastingai šypsojosi ir tuomet labai energingai ėmė šūkčioti:
- Kaip nuostabu! Kaip įdomu! Labai įdomu!
Aš šypsojausi, berniukas toliau džiūgavo.

Suglumau ir įlipau į gluosnį. Jis nubėgo. Vis iš naujo pergalvojau situaciją, bandžiau surasti teisingą atsakymą į jo paprastą klausimą. Sunku. Nebegelbsti net gamta. Užmiršau, kad tikiu debesėlio šviesa. Galvoje tik jis... Ir tas kvailas jausmas, kuris plinta.

Lubinai. Gražūs lubinai. Labai gražūs. Mėlyni, kaip padangė. Įsimylėjau. Berniukas vardu Kasparas.

Rodos, kad augu gluosnyje. Vaizdas nesikeičia. Keičiasi tai, kad aš jau nebe viena. Jau visa amžinybė, kaip mes kartu. O lubinai vis tie patys. Ir kvepia taip pat – vanile. Mums kartais atrodo, kad galime užsiauginti sparnus ir nuskristi. Gamta įkvepia. Mūsų tvirtovė neįveikiama. Niekada šioje pievoje nemačiau daugiau žmonių nei du.

Žiogai smarkiai groja. Nepamenu žodžio, nusakančio tai ką jie daro. Užsimerkt nesunku.

Būdama 20-ies ir vėliau. Kas vakarą matysiu susivėlusį septynmetį Kasparą... ir visose savo miniatiūrose (žurnalistikos studentai juk rašo miniatiūras?) naudosiu tą patį motyvą – mėlynus mėlynus lubinus ir septynmetį šlapiais marškiniais, kurie kvepia vanile.

O Kasparas, o jis studijuos politikos mokslus Tarptautinių Santykių Institute ir pirmai progai pasitaikius išvažiuos dirbti į LT ambasadą Ispanijoje. Ispanijoje neauga lubinai. Ispanija nekvepia vanile. Paskutiniame laiške jis man parašys: „Aš atvažiuosiu pas tave – kodėl turėčiau bėgti nuo saulėtos dienos? “, bet taip ir neatvažiuos.

Gamta nei vienam nei kitam nebeturi didelės reikšmės. Mes net neprisiminsime vienas kito – juk tai buvo prieš 15-ka ir daugiau metų. Bet mes svajosime. Kvaila svajonė aplankys mus abu kas vakarą...


Ir mes niekada gyvenime daugiau nebesusitiksime.

Tiesa.

... ir nežinia kodėl, bet visada visiems užrašinėsiu atvirutes, kuriose pavaizduota arba vienas gluosnis, arba mėlyni mėlyni lubinai.

O gal?

Galbūt todėl, kad gluosnis jau senai bus nupjautas... ir lubinai jau čia nebeaugs.


Moralas:
Gamta nemylima miršta. Tuomet, kai mes jau nebepažinosime vienas kito, gamta nebepažinos mūsų. Jos gyvenimo tęstinumas baigsis paskutinio pasimatymo metu. Ji atsivers kažkam kitam, kas ją susiras, tik skirtingai nei mums. Viskas laikina. Lygiai taip, kaip ir laikinas žmogaus gyvenimas. Niekada nebebus tokių kaip mes. Niekada nebebus tokių lubinų, kurie kvepia vanile. Ak.

Mylėti galima amžinai.
Susiradau vieną, bet ne vienišą gluosnį. Juk galima pakartoti viską iš naujo, tik kitaip. Susilaužau smegenis ir pradedu jausti iš naujo.