Šlepetės

Florestanas nemėgsta šlepečių. Nuo gimimo nemėgsta, ir tiek. Kai už jo tekėjau, šito nežinojau. Man ir į galvą neatėjo, kad galima taip labai nemėgti šlepečių, į kurias po ilgos dienos, vos įžengęs į savo jaukų  lizdelį,  panardini pavargusią pėdą ir iš karto pajauti vieną iš didžiausių namų malonumų.

Florestanas tokio malonumo net nežino. Jis šlepetėms absoliučiai abejingas. Jokių sentimentų. Parėjęs namo, su savo dideliais batais jis tapnoja į kambarį, vonią ar virtuvę pabučiuoti manęs. Aš, aišku, džiūgauju dėl nuolatinio jo dėmesio ir švelnumo ir ne iš karto susivokiu dėl šlepečių. Šiaip Florestanas labai tvarkingas: iš vakaro visuomet pats išsilygina kelnes, marškinius, ilgai derina prie jų kaklaraištį.

Kaklaraiščius Florestanas labai vertina. Jis juos tiesiog dievina. Nuolat perkasi naują.  Nė pats nežino, kiek jų turi, gal šimtą – aš nebesuskaičiuoju, bet kad šlepečių nemėgsta, man tai nepatinka.

Dėl šlepečių nutariau pasiaukoti. Pirmiausia susiradau psichologinės literatūros apie mirtinai užsigalvojusius žmones, apie suaugusiųjų auklėjimą, apie modernųjį primityvizmą, sumišusius jausmus ir moralinį narcisizmą, apie šūdžius, psichopatinius savęs pervertinimo kompleksus ir dar daugybę panašių dalykų.

Nutariau padaryti pirmąjį ėjimą. Padėjau šlepetes prie laukujų durų, kad vos įėjęs pro jas Florestanas pamatytų, koks malonumas jo laukia. Deja, jis nepamatė. Peržengė, ir viskas. Aišku, mane pabučiavo, bet aš buvau šalta.  Taip staiga kažkodėl atvėsau, galima sakyti –  praradau gebėjimą telkti aplink save brandžią, harmoningą ir maitinančią aplinką.

Per naktį nusprendžiau, kad šitos šlepetės jam netinka, jam reikia kitokių. Ilgai rinkausi ir nupirkau brangias. Labai brangias, visais atžvilgiais ypatingas. Florestanas peržengė ir jas. Prie manęs artėjo atsargiai, matyt, nebejautė iš manęs sklindančios didingumo energijos. Pabučiavo mane labai keistai, galima sakyti – nepatikliai. Taip, įtariu, bučiuojamos mirusios moterys.

Bet aš buvau gyva. Labai gyva ir kitą dieną prie durų padėjau jam dar naujesnes, dar  stilingesnes šlepetes. Vėliau – dar kitokias ir dar, ir dar...  Mūsų lizdelyje dabar buvo daugybė šlepečių. Mūsų lizdelį dabar galima buvo pavadindi kaip kokį Las Vegaso šlepečių centrą – „Gulbės padai“ arba „Kojų rojus“, arba „Šlep šlep pėdų sparnais“. Taigi tuos pėdų sparnus pakaitomis iš įpročio dėliojau prie laukujų durų daugybę dienų, mėnesių, metų...

Vieną gražią dieną sugrįžęs namo, Florestanas prie laukujų durų kažko užtruko, ilgokai kuitėsi, po to įtartinai tyliai nuėjo tiesiai į  savo darbo kambarį net nepasidomėjęs, ar aš namie apskritai. Tarp mūsų tai buvo kažkas nauja, neįprasta.  Įsitempiau ir laukiau. Laukiau, kada jis prisimins bučinio ritualą. Neprisiminė. Ko tik neprisigalvojau. Galiausiai mano smalsumas, greičiau atsiradę keisti prieštaringi jausmai, panašūs į netektį, į praradimą, vertė mane kažką daryti. Atsargiai pravėriau Florestano kambario duris.

Jis sau ramiausiai sėdėjo prie rašomojo stalo ir skaitė.

Mano akys nuslydo po stalu...

Pražilęs – pagalvojau...