Aklas erelis

Švelnus vėjas uodžia plunksnas...
Lytėdamas leidžiasi pakaušiu, kaip smauglys nusivija kaklu, slysta lygia nugara.. Pagautas įkvėpimo matuoja sparnų spindulį, lankstą, polėkį, kol svaigdamas  sūkuriu suglosto margą uodegą.

Tai skirta erdvei.

Dangus  pasiekiamas. Gal ir nereikia sparnų. Bet turi jį matyt, kad mintys matytų galutinį tašką. Galutinę begalybę, panašią į laisvę, kartais užpustytą debesų.

Neturi sparnų, bet matai ir skrendi į savo dangų..
Turi sparnus ir matai, kur link jie skleidžiasi ir nepasotinamai sugrįžta..

Aklas erelis.

Nieko nebėra.

Nebent esi vėjas.
Nebent prisimeni.
Nebent.