Keliauju į save

ir iš kur šitoks šaltis
toks šaltis kad atima ranką
(S. Parulskis)


I.

Žydinti pieva, kiaulpienių lapai nusėti kokonais. Bus daug vienadienių drugelių, kurie norėjo gimti šilkverpiais. Bandau įžvelgti save, bet nesėkmingai – aplinkos darna tiesiog stebina ir joje nėra nieko panašaus į žmogų. Tik virvelėmis kažkieno laikomas skliautas ir jame apsigyvenę debesys, Saulė, paukščiai. Paukščiai tylūs, neklegia, o virvutės nekantriai laukia nakties – mėnulio ragas lengvesnis už aukso obuolį.
Į pievą iš kažkur atsibeldžia avys, vedinos piemens; jis šlubčioja, dešinėje rankoje gniaužia nudailintą medinės lazdos viršų. Jis atsisėda ant žolės, sutraiško kelis kokonus. Pamatęs reginį ant savo daugelyje vietų įplyšusių kelnių, pasibjauri, nusivalo nuskintu lapeliu. Avys tyli, o paukščiai, matyt, yra antys, nes skrenda taisyklinga „V“ forma. Piemuo pasižiūri į dangų – visi debesys tobulai vienodi, simetriški visomis įmanomomis projekcijomis . Aš pajuntu, jog virvės trūkinėja, darosi vis sunkiau išlaikyti. Senis vis dar sutrikęs spokso į viršų, dievagojasi, kad tik avys nepakeltų galvų – dar išsigąs, bet anos priešingai – nuleidusios kailiniuotas savo galvas, sutrikusios žiūri į žalumą ir bijo kąsti. Bijo drugelių tvirtovių tarpdančiuose.
Pasigirsta plyšimas – nutrūksta viena virvė, viskas pasvyra kairėn ar dešinėn (nesiorientuoju tokioje erdvėje). Piemuo atsistoja tvirtai laikydamasis už didelės kiaulpienės, avys suvirtusios viena ant kitos, bet tyli. Jaučia kaip plaka piemens širdis – daužosi it kūjis po visą krūtinę. Jis bandė ištverti, nenorėjo, kad jo avys pradėtų liūdnai bliauti. Nepavyko:
— Dangus griūva! – šūktelėjo jis persigandęs.
Aš atsimerkiau. Supykau ant piemens, bet po to kelias minutes svarsčiau, ar nebūčiau pasielgęs taip pat, kaip piemuo. Ne, nebūčiau.
Negerai, vis dėlto, medituoti priešais veidrodį. Ten gyvenančios būtybės krečia pokštus. Nejauku man dabar bus vasarą pievoj sėdėti – ateis avys, koks nors seniokas ir ims klykti „dangus griūva“, o aš suprasiu, jog esu atsimerkęs. Ir tai bus baisiausia.

II.

Pradėjau vakarais vaikščioti lauke, po daugiabučių kiemus. Gryno oro užtenka ir išėjus į balkoną, tačiau minti šaligatvio plyteles ir jausti, jog jos išvagotos balomis nėra tas pats, kaip matyti drėgmės žandukus iš antro aukšto ir, atsirėmus į palangę, netyčia panardinus ranką į susitraukusios nuo šalčio pelargonijos vazoną, galvoti, ar žemė, ten, apačioje, yra tokia pat.
Neturėjau šuns, tad galėjau eiti kieman kada panorėjęs, kada jutau, jog ten mane kažkas kviečia. Intuicija kartais taip suerzina, jog jai tenka griežtai sušukti, o kartais, kai ji net nenori suprasti, tenka kumštelėti. Tik nesuprantu, kodėl vis trankau į tą pačią sieną – nuo jos kai kuriose vietose nutrupėjęs tinkas. Juk intuicija – ne sienoje glūdi, o manyje.
Pasižiūrėjęs į kruvinus krumplius, nusišypsau.
Skauda man – skauda ir tau.

Neseniai lijo, šaligatviais turiu eiti kaip per labirintą, kad nesušlapčiau. Labirintai labirintais, bet kur tas rausvas siūlelis? Ir dar klausimas: ar ant jo bus nors vienas mazgas, paaiškinantis siūlo buvimą?
Susimąstęs, sustojau viename kieme. Regis, čia niekad nesu užklydęs. Nėra didmiesčio šiukšlių, nesigirdi plastikinių butelių, vėjo svaidomų aimanų.
Smėlio dėžėje žaidė mažas berniukas, aprengtas nutriušusiu, negražiu geltonu lietpalčiu. Iš tolo stebėjau, kaip įdomiai jis statė pilis. Lyg vykdydamas algoritmą: iš pradžių jis jų pristatė tiek daug, jog pasėmęs kastuvėliu pastebėjo, kad pats sėdi ant juodžemio. Dėžė dabar per gili – berniūkštis neišlips. Jo pilaitės buvo skirtingos, ne visas net pilimis galėjau pavadinti – kai kurios priminė piramides. Nejučia pagalvojau apie civilizacijas. Jų buvo daug, daug ir išnyko.
— Jis jas nugriaus, – pasakė man ta įkyruolė.
— Žinau, – tyliai atsakiau, trumpam ištraukęs dešinę ranką iš striukės kišenės. Kraujas sukrešėjęs, randai ant randų.
Statybininkas nė kiek nenustebino – pradėjo darkyti, smėlį lygino su juodžemiu sau po kojomis ir darėsi vis aukštesnis. Liko tik koliziejus ir piramidė. Jis jau galėjo išlipti. Viena koja jau buvo begrįžtąs į išorinį tamsų ir šaltu betonu padengtą pasaulį, bet sustojo tokioje pozoje it gandras. Kažką galvojo. Intuicija tylėjo – tai buvo keista.
Koja paliko negailestingą braižą koliziejus vidury. Taip išdavikas Brutas nužudė Cezarį. Piramidės viršūnę nupūtė nuo Nilo kūliais atsiridenęs uraganas. Taip įsižeidė būsimos faraonų kartos.
Vaikėzas išlipo iš dėžės ir juokdamasis pasuko į laiptinę. Matyt, namo. Jau buvo vėlu.
Tavo mintys ne visada nuspėjamos, mažasis Dieve.

III.

Grįžtant prie žemės vis stipriau spaudė šaltis. Ir mintis, kad neberasiu savo laiptinės, savo buto durų su apverstu septintuku ir su įsivaizduojamu kilimėliu, nes tikrąjį eilinį kartą kažkas nušvilpė.
Ėjau per svetimų daugiaaukščių pilkas nugaras, per negyvas (o gal tik per giliai miegančias), butaforines pievas. Ėjau, o gal šliaužiau kaip sraigė į savo tikrąją pievą ir namai šliaužė, bėgo, krito su manim it didžiausia našta. Pasakiau sau: „aš pasiklydau“. Paprastai pasakiau. Gal norėjau save nuraminti, nežinau, bet tas staiga atsiradęs aštrumas galvos srityje – keista – buvo malonus. Tik nesigirdi trūkinėjimo. Sąmonės stiklas, pasirodo, jau sudužęs. Vakar nemeditavau ir įprasta kontempliacija prieš storo, languoto  sąsiuvinio kiek apglamžytą puslapį, pilną idiotiškų keverzonių, nedavė jokios naudos.
Pakėlęs galvą žiūrėjau į tuščią skliautą virš savęs – žvaigždės nusileido į savo butus, švietė pro langus, nusileido ir į praeivių akis. Jie atgijo it geresnio dirvožemio grumstelius po šaknimis pajutę medžiai. Keli mane apspitę vaikai ilgai žiūrėjo į mane tylėdami, kol mergytė, vilkinti bordo spalvos megztinį, akylai spoksodama pradėjo spengti:
— Dėde! Dėde, kas jums?
Aš nieko neatsakiau. Negaliu! Išgelbėjo kvailas atsitiktinumas – pro šalį ėjo kaimynė Valė, iš paskos driekėsi ir nematomas jos stiprių geriamų kvepalų kvapas. Ne kažkokia ypatinga rūšis, tik naudojimas jų netradicinis. Jos pirštai kaip tik tokie miklūs, jog būtų galėjusi pavogti mano kilimėlį. Sustojo prie manęs, pasvilino mano kaktą savo veriančiu žvilgsniu ir nubaidė tuos vaikus. Mano veidas ištuštėjo, nebuvo nei šypsenos, nei liūdesio gaidos.
— Vėl tu, kaimyne. Pasiklydai... Net vardo tavo nežinau, išvis nekalbi.
Trumpai patylėjusi, paragino stotis. Vos sugebėjau atsistoti, bet nesileidau laikomas per petį.
— Kaip nori... – sušnabždėjo Valė.
Ėjau iš paskos, kol priėjome savo laiptinę. Užlipau į savo aukštą, prieš pat mane – septynetas. Namai.
Koridoriuje susirangiau ant grindų. Po kelių minučių atsisėdau taip, kad remčiausi į negražiai išdažytą koridoriaus sieną.
Rankos pamėlusios, nebuvau su savimi pasiėmęs pirštinių.
Užsimerkiau.

IV.

Išsiropščiau iš savo kokono. O kokie sparnai mano gražūs, kokie spalvoti! Čia tikriausiai atpildas už tas kelias dienas, praleistas akinančiame rusvume.
Nedrąsiai suplazdu ir pakylu virš kiaulpienių. Vis atsigręžiu ir negaliu atsidžiaugti tuo lengvumu ir nuostabiomis spalvomis – jaučiuosi taip lyg neščiau dailininkui paletę.
Ore mūsų daug. Į kurį tik pažiūrėčiau – visi skirtingi. O dar kiek uždarytųjų ant žemės tarp žolių guli. Lyg vienutėse.
Įdomu: ar iš tikro mus ten uždaro, laiko? Gal mes patys kažkada užvėrėm plienu apkaustytas duris nuo kitų? Pasislėpėm tokiame siaurame tunelyje, kuriam net savo paties šešėliui nėra vietos. Gal.
Kiaulpienės nejuda. Gal todėl, kad nepučia vėjas. Tik avys vis nedrąsiai lyžteli, uosto. Rodos, tuoj tuoj kąs, bet vis persigalvoja, kažko bijosi.
Keista: debesys visiškai skirtingi, o dangus ne toks giedras ir žydras kaip pasakose. Ir dar ta smėlio dėžė, kažkur matyta. Nutūpiau ant jos krašto, o joje, kaip ir tikėjausi, tas pats berniukas su geltonu lietpalčiu.
Ilgokai jį stebėjęs pamačiau, jog šioje dėžėje smėlio apstu, tačiau vaikas tik paima saują ir paleidžia lėtai smiltis, tarytum bertų prieskonius į sriubą. Galiausiai jis atkreipė į mane dėmesį. Pažiūrėjo abejingai ir pradėjo garsiai mąstyti:
— Štai. Turiu pievą, avis, debesis, savo mėgstamos spalvos dangų ir daug drugelių. Ką dar nulipdyti?
  Nuo pat pirmo deja vu impulso bijojau pabaigos. Tų kelių žodžių. Aš niekad nekalbėjau su niekuo. Deja, baimė bendrauti pasirodė menkesnė už nežinios baimę.
— Bet ką, – pratariau – bet ką, tik ne piemenį. Tos avys tavo, tu jas ir prižiūrėk.
Vaikis nieko nepasakė. Net nenustebo. Gal nesuprato manęs? Aš tai mažų mažiausiai seniau būčiau išsigandęs, jei su manimi drugys būtų pradėjęs megzti kalbą.
Norėjau dar daug ko paklausti jo, bet nesu įsitikinęs, jog jis galėtų, ar tuo labiau norėtų atsakyti, paaiškinti. Pastebėjęs, jog berniūkštis kažką vėl lipdo, nuplazdenau.
Pasigirdo žolių šlamesys ir kokonų traškėjimas. Nejutau jokio svorio. Atšlubavo tas senis ir, kiek pasėdėjęs, sušuko tik tai, ką ir galėjo.
Viskam griūvant, mano mažoje galvelėje kirbėjo tas vienintelis klausimas: kas aš? Išties, kas aš?
O mažasis Dievas negalėjo atsitokėti. Ak, stiprioji maišto apraiška!
                Gal tu tiesiog nerandi laiko kiekvienam iš mūsų?



2007-01-07,
Klaipėda