Katės Kajos noras

Viename kaime buvo nedidelė gatvelė, kurioje stovėjo tik keli namai. Vienas iš jų buvo su dideliais langais, geltonomis langinėmis. Langas priešais žalią pievutę jautėsi laimingesnis už kitus, mat ant jo palangės stovėjo įstabaus grožio gėlė žiemą vasarą žiedų kekėmis pasidabinusi. Visi ją vadino Monstera.
Žalioje pievutėje, priešais langą, tupėdavo katė, galvą į Monsterą užvertusi.  Mainydavosi metų laikai, keisdavosi ir katės. Tik viena katė, vardu Kaja, nepaisydavo metų virsmų ir tupėdavo, bet ne į gėlę  žiūrėdavo. Stebėdavo ji kvailius, kurie į Monsterą akis pakabinę buvo. Ir kas tris mėnesius matydavo, kaip jie vasarą šiltu lietučiu, rudenį margu lapeliu, žemėn besileidžiančiu, žiemą snaige, mergaitės blakstienoje ištirpusia, o pavasarį vyšnios žiedu pavirsdavo. Kaja žinojo Monsteros nuostabaus grožio ir amžino žydėjimo paslaptį.
Monstera buvo ne paprasta gėlė, o stebuklinga. Ji pildė norus. Kiekvienas išpildytas noras virsdavo dar vienu nuostabiu žiedeliu. Bet Monstera juos pildė ne kiekvienam. Prieš tai jis turėdavo dieną naktį tris mėnesius ištupėti prieš gėlę akių nuo jos nenuleisdamas.
Vieną dieną pievutėje niekas nebetupėjo prieš Monsterą. Liko tik Kaja ir jos noras. Katė nedrąsiai prisiartino prie lango ir baugščiai pažvelgė į Monsterą. Gėlė taip ją pakerėjo, jog  Kaja stovėjo dieną ir naktį. Ji net nepastebėjo, kaip pradėjo žydėti pakalnutės, o vėliau ir vyšnios.
Nuo to laiko, kai Kaja pirmą kartą pažvelgė į Monsterą, praėjo jau trys mėnesiai. Atėjo diena, kai turėjo būti išpildytas Kajos noras. Monstera sujudėjo ir švelniu balsu tarė:
                        - Sakyk savo slapčiausią troškimą. Tu įvykdei sąlygą, kad tavo noras taptų realybe. 
Kaja tiksliai žinojo, ko nori, jau nuo tos dienos, kai atsidūrė žalioje pievutėje ir pradėjo stebėti kates, ateinančias su savo didžiausiais norais.
                        - Aš noriu būti tokia kaip tu. Noriu, kad į mane visą laiką kas nors žiūrėtų, manimi grožėtųsi.
                        - Kvaila tu katė. Ar bent įsivaizduoji, kaip sunkiai gyvenau, kol tapau gėle, kurią visi myli? Cha, aš pasakiau myli? Ne, jie tik trokšta, kad aš išpildyčiau jų norus. Stovi į mane akis pakabinę, o galvoja tik apie savo norą.
                        - Na, ir kas! Aš noriu tapti tokia kaip tu!
                        - Tu tikrai šito nori? Ak, tu tokia pat kvaila, kaip ir aš kadais buvau. Jei tu tikrai šito nori, turėsi virsti slieku. Kažkas turės tave pamilti, nežinodamas, jog tu gali išpildyti jo norą, o pamilęs tris mėnesius dieną naktį į tave žiūrėti. Po trijų mėnesių tu privalėsi išpildyti jo norą. O jei per trejus metus tokio nesurasi – žūsi.
                        - Surasiu. Greičiau pildyk mano norą!
Monstera tik dūstelėjo:
- Tavo valia…
  Akimirksniu žolėje, kur stovėjo daili katytė Kaja, atsirado neišvaizdus, glitus sliekas. Sliekas jau buvo bepradedąs mąstyti, kas jį galėtų pamilti, kai jį pačiupo didelė ranka. Aštrus skausmas pervėrė slieką. Po sekundės jis žaibiškai buvo nublokštas į vandenį. Milžiniška žuvis plaukė tiesiai į jį plačiai pražiotais žabtais.
Ne visi norai išsipildo.