Miražas

kai tolumoje išryškėja siluetas
ir pamažu artėja
lietus nustoja kalti nakties skulptūrą
ant sukrypusios palangės
nutyla vėjas ir apkabina
obelį kaip seserį
tarsi nujausdamas
kuo viskas turi baigtis
lange užgęsta paskutinis žiburys
ir jau čia pat
jau tuoj priglusi švelniai švelniai
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
tik vėl pro praviras duris
išeina sapnas
o rytas vėl
prasideda tavim