Sanctum*

  Tuo metu. Budrios senolės akys, skvarbiai stebinčios du tamsius siluetus tai susiliejančius, tai atsiskiriančius snaigiakrity. Kaulėtas pirštas, grūmojantis anapus lango. Mes su savimi, pas save, ne čia. Netrukdykit, - išgirstas nebylus prašymas. Pėdos, besileidžiančios stačiu šlaitu žemyn. Tik vienerios - nepasidalinsim. Todėl ir neinam. Nejau prisipažintume kad bijom.

  Tuo metu kitur. Išsiplėšęs iš šurmulio cigarečių dūmų prisisunkęs paltas kailine apykakle įkvėpė purių dribsnių, krentančių iš dangaus. Mergaitė stovėjo automobilių aikštelės vidury ir užvertus galvą stebeilijo bažnyčios kryžių rainame snieguotos nakties fone. “Tik nieko nedarykit”, - policininko balsas iš užnugario. Nustebes žvilgnis ir galvos krestelėjimas. Tom pačiom pėdom atgal, kur netraukia.

  Vėliau. Skeveldra ramiai susmigo į minkštą audinį. Inkliuzą galėjai patebėti tik iššokusios kraujagyslės ant viduriniojo dešinės rankos krumplio dėka. Rodėsi, kad svetimkūnis greit prigijo naujame substrate. Plaštaka, į kurią spoksojo sumišusių akių duetas, šiek tik virpėjo, - ne iš skausmo, o dėl ištikusio fakto suvokimo. Purpurinis upeliukas nuvinguriavo tik pašalinus negeidautą implantą. Kažin kodėl suklusai ir į dienoraštį užsirašei frazę: “Netgi nedūžtantys daiktai dūžta.”

2003 02

*Sanctum (lot.) – tai, kas šventa, neliečiama, nekeičiama