Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Padangė Padangė

Savaitės akimirkos

Šis kūrinys matomas tik autoriaus namuose


*
Paleiskite rankas! Aš noriu bėgti. Išbėgti savo liūdesio maratoną ir sustoji su širdimi vienoje finišo tiesėje. Žinau, kad jos neaplenksiu, nes per daug šiukšlių prisirinkusi, per daug sunki esu, bet jei pavyktu pragyvent ir be gėdingo pralaimėjimo, nusibraukčiau dabar ašarą. Kiekviena diena prasideda ir baigiasi lenktynėmis su laiku, su likimu, su savimi. O laimėjus dar nė karto nebuvau. Ar Jus įsivaizduojate, kaip jaučiasi žmogus? Ar jus įsivaizduojate? Paleiskite rankas! Aš savo augintinį – skaidrų  lašą perdėsiu ant kito veido. Visada taip elgiuosi – atiduodu savo skausmą džiūgaujantiems, kad suprastų ir išmoktų užjausti. Pati dar nieko neišmokau, bet mokyti veržiuosi. Paleiskite rankas!

**
Tarp daugtaškių... tarp įsivaizduojamų snaigių krinta lėtai lėtai ir lengvai lengvai  stikliniai- lediniai širdies krislai. Dūžta dūžta -  beprotiškai maži į amžinybę barstosi. Tarp daugtaškių pasiklydusi esu... Atrodo, bėgte bėgčiau klaidžiais šaligatviais. Atrodo, įžiebčiau ugnį kiekvienoj skersgatvio kryžkelėj. Bet aš juk tik akmuo, žmogau. Šaltas, kietas ir skaudus... be galo skaudus -  lyg nebaigtų minčių taškeliai...

***
Pro sunkvežimio veidrodėlį matosi dangus. Saulė šukėmis išsibarsčiusi po žemę, tik raudonos plunksnelės, besileidžiančios ant stiklų atneša dar vieną šaltą naktį ir pamojuoja,  linkėdamos gero kelio.

****
Tavo gyvenimas – sudaužytas veidrodis rankoje.
Smulkias šukes su saulėlydžio atspindžiu paskutiniu atodūsiu  susmeigi į širdį.
Ir laikas nubėga pusnynų paviršiu... Gal dar pavysi.

*****
Šie ramūs vakarai.
Lėtai sninga ir medžiai kraunasi baltą naštą ant savo pečių.
Po to stovi pasitempę, išdidūs.
Liūdni. Pavydžiu jiems didybės.
Ir aš, tiktai žmogus, noriu būti didis.

******
  Mama, pažiūrėk aukštyn! Ten dangus, kurį man nupirkai. Dabar tiek daug jame telpa... ir man nebereikia leisti aitvarų, kad jį paliesčiau. Jis pasidarė toks sunkus ir nusileido ant peties pats. Niekad nemaniau, kad bus taip sunku jį nešti... Brangiausi Žmonės per jo mėlynumą neįžvelgia mano akių. Galvoja, kad užsimerkusi myliu... ir nemato ašarų, kai verkiu.. Visi tik aikčioja: „Lietus! Lietus! Koks šaltas lietus... „ O aš šiltai verkiu...

*******
Pavargęs šaligatvis prisiglaudžia prie mano kojų.
Man sunku eiti, kai kažkas įsikabinęs traukia mane žemyn.
Atsiremiu į skersgatvio kampą.
Atsidūstu miesto dulkėmis.
Ir vėl einu tolyn - 
  į spiegiančią tamsą.
2007-01-20 15:07
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 13 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-06 19:41
Ščėslyvos smerties zvanelis
Po ilgokokos pertraukos.
Bet į liūdnumą daugokokai.
Kame šaknys?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-01-23 14:47
_Yra_
Pirmoji dalis stipresnė, atskleista savitai savitas pasaulis, tačiau į galą pasiduodama negerai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-01-21 22:19
Labanaktis
1. ir nepakomentuosiu, bet čia - pliusas:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą