Gulėti su polėkiu

Aukštielninkam įsitaisyti ant kasdienio gulto,
žvilgsniu kutenti ir klausytis kaip kikena lubos,
nes niekas kitas taip su polėkiu neatsigultų,
nes niekas kitas taip su polėkiu nebegulės.

Nebegulės ir nemokės taip vaikiškai šypsotis.
Šypsotis - tai ne riebiai keiktis – gal dėlto surūgę
veidai, o lūpose gličių rupūžių ligi soties...
Gulėti lovoj, bet manyti, jog ilsiesi ant žolės,

manyt, jog ne žiema dabar, o vasaros kampelis,
kurio kikenančioj padangėje pražysta saulė,
kuriam paskirstyta lemties – kam šluotražiai, kam pelės,
nes niekas kitas taip su polėkiu lengvos žolės nepeš...

Už borto rūpesčiai, laivuojant burinę vaizduotę,
toli toli visų bėdų krantai beribės jūros,
kai pogulio metu džiaugies, jog moki imt ir duoti,
nes niekas kitas taip su polėkiu nebegulės kaip aš...