Pirmadienis

Kava tokia karšta! Nusideginau liežuvį. Ir koks kvailys sumąstė: „Kava gerai dienai“. Pyp. Sugadino ji man tą dieną. Net bučiuotis nebūtų malonumo.

Oi. Prisiminiau. Su manim niekas jau seniai net nebandė bučiuotis. Mano močiutė daugiau bučinukų gauna. Iš anūkėlių į žanduką, bet visgi.

Ek, na ką padarysi, pirmadienis yra pirmadienis. Nėra čia kuo per daug skųstis. Žinomas pirmadieniofobijos gydymo receptas – negiliai nirtelėti į laimingus prisiminimus.

... minkštas šienas kutena padus, taip smagu jį mindyti. Ir kodėl mano seneliai neaugina gyvuliukų? Būtų daug šieno, ant kurio galima šokinėti. Retkarčiais gal pavyktų nusnausti? Kaip tie vaikai iš senovinių pasakojimų, kurie miega ant šieno. Jiems taip gera iš minkšta ant jo! O mano lova tokia įprasta, ant jos visai neminkšta. Atsigulu ant šieno ir bandau nusnūsti. Nelaimei, jis toks nepatogus: ne taip ir minkšta, kaip maniau, o tai, kas ankščiau buvo malonus kutenimas ima darytis erzinančiu niežuliu. Ne.... Lova geresnė. Taip, mama, ateinu!

… žolė, kadaise buvusi žalia, ima priminti tuos niūrius siaubo filmus, kuriuose viskas pilka, juoda arba ruda. Ant medžių nebeliko to nuostabaus spalvų žaismo, o vėjai atakuoja mano vargšą kūnelį vis intensyviau. Bet nesvarbu! Šiandien manęs laukia pasimatymas! Norėčiau pasidažyti, bet bijau, kad grįžus pirma pamatysiu mamą, o ne vonios interjerą ir iš čiaupo bėgantį vandenį, skirtą makiažui nuplauti. Ai, koks skirtumas? Išbars, tai išbars. Bet vieną vakarą būsiu pati nuostabiausia žemėje: gražiai apsirengusi, su puikiai paryškintais veido bruožais ir – o, Dieve! – pagaliau pabučiuota! Koks nuostabus tas laukimas...

Dar vienas gurkšnis kavos.  O ji jau nebe tokia karšta. Ir liežuvį nebe taip skauda. Galiu jau ir nusišypsoti. Ką gi, sėkmingo pirmadienio! Prisiminimai –  gerai dienai.