Pagrok man tylą...

Sustingę stabarai, pamiršę būti pirštais, lengviausiai drybso sau ant stalo. Ir negali jų kaltinti, juk šalta netgi jiems, bepročiams pirštams mėlyniems dabar.
Kaip nesustingt gal pasakys man kas? Ne kūnu, tas tai gali nors ir nusibaigt, negaila man. Bet dvasią, kaip sušildyt tai, ko nematai?
Paliesti horizontą mano sielai, tarkim, reikia. Išgirsti vėjo dainą nesamą, kad atsigautų nuo būties. Kas žino, kaip prisijaukinti tylą ir melodiją joje ir kaip išgirst, kas neskamba?
Galų gale...
Nematoma, tik girdima tyla apgaubia mano sastingio pavergtą dvasią...
Šilta.