Aistra

Ir mano pirštai ima šliaužti tavo krūtine,
tu sutinki, o gal ne?
tai akimirka tarp sapno ir realybės,
kai mūsų akys susilieja kaip vanduo,
ir mūsų kūnai negali nustoti kvėpuoti,
Ei! gal norėtum dar pakartoti?
tik tau neužtenka nei trečio ar penkto,
išlėto keliauja visais kojų vingiais,
neleidi ir man nėkart atsikvėpti,
tik nori vis liestis ir liestis tekėti,
aš nežinau gal laikas kvepėti,
vis dvelkti ir plisti tarp kūnų,
taip tik tarp jų tu matai viltį,
ir sugebi kaip ji išprotėti,
pratrūkti tada kai aš to nelaukiu,
manau, kad jau tuoj ir visą užlies,
nestos nė akimirkai ir išsities,
gražiausią gyvenimo momentą,
pagausi, priversi sustoti net laiką,
neleisi pajusti jos saiko,
norėsi nestoti gyvent amžinai!
tik kartą iškvėpsi, kaip to išmokai?
ir tave nusineš, kaip rugsėjis vasarą.