rytas

Garuoja stogas.
Rūkas lieja arimo
okeaną, kaustomą slėnio.

Nukratau erškėtuogės
vandenį - balzganą
šauksmą pievos ryte.

Raudoni žiedai tarpsta
juodame medyje, vėlei
užauga uogų pilnatvėje
motina - ji piešia upės
skardį, bet išbąla.

Tarsi prie kapo
prineša virpėjimo žvakę -
suodiną memento mori,
poliruojamą rankų.

Erškėtrožė apkabina
ugninį stiebą lyg jau
būtų žinojusi - taip bus.

Tačiau liepsna negęsta -
pakyla saulėn,
žiedlapių jaunystei
byrant ant tako.