Kad vis negana

kai nupinsi man
siūbuojantį tiltą
nuo patvorio dulkių
iki didžio vandens

sėdėsim tada susikrimtę
nelyg skandinavai –
rankos iki mėlynumo
sunertos garuos

būsim tokie reikalingi
skaičiuosim kortų akis
skaičiuosim ir verksim
kad vis negana
kad vis negana
parazitams nuodų

ir pamiršti norėsim
neramų tripenimą
laikroduko rodyklių
rodyklių į šiaurę nerodys –
skrisk kur žuvėdros
skrisk kur žuvis ėda

kai nupinsi man tiltą
skaudėti nestos 
rūdijančios jūros
––dabar noriu dangaus