Dorotėja

Dorotėja

Viskas prasidėjo nuo to, kai mano katinėlis, vardu Pukomuko, pasigavo blusą. Ilgai ją vaikiausi, nutvėrusi didžiulį pincetą. Tikriausiai blusai įvariau nemažai baimės, kad ji gerai pasislėpė, o gal iš viso išsikraustė kažkur kitur. Vienaip ar kitaip, daugiau jos nemačiau…

Blusa Dorotėja sužinojo, kad jos tolima giminaitė iš tėvo pusės įsigijo puikiai įrengtą kotedžą ir apsigyveno su vietos bendruomene. Dorotėjai jau buvo įgrisęs jos varganas būstas: pro praplikusį kailį švietė saulė, pūtė skersvėjai, dvelkė dulkėmis ir naftalinu. Maža to, kad atėjus žiemai, atšaldavo taip, kad nepadėdavo net vilnonės kojinės ir avikailio skrandutė, maistas irgi buvo prasta. Nors pusryčius, pietus ir vakarienę blusa gaudavo laiku, racionu nebuvo patenkinta. O dar tie triukšmingi kaimynai, milžiniškos sąskaitos ir varvantis virtuvės čiaupas. “Parduosiu”, – tarė Dorotėja ir laiptinėje pakabino skelbimą. Netrukus atsirado jauna porelė, norinti gyventi atskirai nuo tėvų. Jie ilgai nesiderėjo, tuo labiau, kad Dorotėja daug ir neprašė.
Su savimi Dorotėja pasiėmė tik blusų turguje pirktą antikvarinį krėslą. Užsirašė giminaitės adresą ir iškeliavo. Toji nebuvo patenkinta Dorotėjos vizitu: “Galėjai iš anksto pranešti”, – piktai burbtelėjo, bet pernakvoti leido.
Dorotėja pasijuto kaip devintame danguje – sūkurinė vonia, šildomos grindys, puikus vaizdas pro langą. “Nesvaik, moteriške, – nutraukė jos mintis buto šeimininkė. – Čia mūsų ir taip per daug. Gal nori gauti diklofoso dozę? Važiuok gyventi į kaimą. Grynas oras, sveikas maistas ir visa kita. Tau patiks”.
“Pinigų turiu, – spyriojosi Dorotėja. – Jaučiu savyje nerealizuotų galimybių potencialą. O ką, jei gyvenimas taip ir praleis pro šalį? Man reikia kultūrinio gyvenimo, premjerų šurmulio, vyno taurės per parodų atidarymą. Kaime tik karvės mėšlas”.
“Užtat galvos neskauda”, – giminaitė įspraudė Dorotėjai į ranką “Pure Poison” kvepalų buteliuką ir užtrenkė duris. Papurškė ant riešo, pauostė, apsvaigo ir apsiverkė. Gaila buvo savęs ir sumauto gyvenimo. Kodėl jai taip nesiseka? Jaunystėje ne gražuolė buvo, jokio polėkio nepatyrė, o dabar suknista buitis ir daugiau nieko.
Norėjosi Dorotėjai kažko, tik ji niekaip negalėjo įvardinti to jausmo. “Matyt, nesu tokia paprasta, man reikia specialisto pagalbos”, – nutarė blusa ir užsirašė į eilę pas psichoanalitiką.

….
“Jaučiu potraukį vyrams, bet nedrįstu. Gal iš čia kyla visos mano bėdos? ”, – pradėjo pokalbį pas specialistą Dorotėja. “Klausimus uždavinėsiu aš, – tarė psichoanalitikas. – Ar dažnai naktimis kankina košmarai? ” “Tik tada, kai persivalgau. Ar man bus geriau, jei nusipirksiu naują butą? Tik nežinau, kas geriau: persas gerai žiemą, bet vasarą prasta ventiliacija, britų trumpaplaukio kainos per aukštos, sfinksas gerai tik saulės vonioms, o benamiai – bendrabutis – jokios higienos. O gal už tuos pinigus skristi kur nors į egzotišką kraštą? Girdėjau, kad labai populiarus Hurgados kurortas. Ten tokie bungalai ar kaip ten jie, šeimininkai nuolat keičiasi, bet dar geriau. Nėra monotonijos. O gal geriau traukti į Indiją? Galėčiau išnuomoti savo butą ir už tuos pinigus ten gyventi, sako, pigu. Praktikuočiau Ajurvedą, tapčiau vegerate. Gal sieloje nuskaidrėtų? ”
“Apie tai pakalbėsime kitą kartą. Jūsų laikas jau baigėsi. Užrašykite visas savo negatyvias mintis, bandykite jas pakeisti pozityviomis. Kontroliuokite mąstymą ir kvėpavimą. Ryte darykite jogos pratimus. Gerkite ramunėlių arbatą”.
Psichoanalitikas buvo juodbruvis blusius, tikriausiai išeivis iš Azijos. Žaižaruojantis energija, akimis ir erudicija. Dorotėja ne viską suprato, ką jis sakė. O ir jogos ji nemokėjo, tik neprisipažino, kad nepasirodytų neišprususi. Tiesa, viename žurnale ji buvo skaičiusi kaip daryti nusilenkimus saulei. Šeip ne taip įstengė rankų pirštų galiukais pasiekti žemę nesulenkusi kelių. Bet maudė sąnarius ir raumenis. “Tuščia jos, tos jogos. Geriau išgersiu ramunėlių arbatos ir užsirašysiu negatyvias mintis”, – nutarė Dorotėja.

…..
Septynias dienas Dorotėja vykdė visus duotus nurodymus, aštuntą pasipurškė “Poison” ir nuėjo antram vizitui pas psichoanalitiką: “Manęs niekas nesupranta. Neturėjau jokių nuoširdžių santykių su jokia artima būtybe. Jaučiuosi kaip koks parazitas”. “Nepilnavertiškumo kompleksas susiformuoja vaikystėje. Savivertės suvokimas jau yra pirmas žingsnis į pasveikimą. Galiu jus užrašyti į terapijos grupę. Kaip tik turime keletą su panašiais kraujasiurbių, veltėdžių ir utelių sindromais”. “Ar jus pietavote, daktare? ” “Ką tuom norėjote pasakyti? ” “Atsiprašau”. “Iki kito karto”.
Dorotėja ir toliau rašė negatyvių minčių dienoraštį. Jau pradėjo antrą postorį sąsiuvinį. Atrodo, kad anksčiau iš viso jokių minčių nebuvo. Dorotėja pajuto savyje turinti rašytojos talentą. O ką, jeigu ir knygą išleistų? Paliktų po savęs prasmingą pėdsaką. Tik jai ramybės nedavė psichoanalitiko paveikslas. Ilgai ji dūsaudavo, kol užmigdavo, o ir per miegus neramiai vartydavosi, sapnuose vaikydamasi savo daktarą. Dorotėjai ir dabar kaito skruostai, prisiminus, kaip įžūliai mestelėjo užuominą, pakviesdama jį pietų. Įdomu, kodėl jis nesutiko? O juk galėjo pasinaudoti proga. Dorotėja nėra beviltiška, kaip tokio amžiaus dar gerai išsilaikiusi. Be to, šviesiaplaukė. Jam turėtų patikti. “Reikės griebtis kitokios taktikos”, – pamanė ji.

….
Dorotėja pravėrė kosmetologijos centro duris. Užsisakė giluminį vakuuminį masažą nuo celiulito, pedikiūrą, cheminį sušukavimą ir vakarinį makiažą. Kai po pusdienio išėjo, atrodė kaip iš pieno plaukusi, lydima svaigaus aromato šleifo. Namuose dar kartą žvilgterėjo į veidrodį ir liko savimi labai patenkinta: “Nors gal ne ta kryptimi pasukau, bet vis tiek malonu. Dar turiu pinigų naujiems batams”.
Psichoanalitikas blusius net nepakėlė akių, kai ji garsiai kaukšėdama aukštakulniais įžengė į kabinetą. Kaip gerai išauklėta dama atsisėdo ant krėslo kraštelio ir kelis kartus sukosčiojo. Blusius žvilgterėjo pro akinių viršų ir vėl ketino kažką rašyti toliau, bet lėtai padėjo rašiklį ant stalo ir atsilošė. “Dorotėja, kas atsitiko? Jūs kažkokia pasikeitusi? Rašote negatyvias mintis kaip jums liepiau? ” “Daktare, minčių man netrūksta. Pajutau savyje ir fantazijos dovana. Svajonės, svajonės. Visas mano gyvenimas neišsipildžiusios svajonės. Ar suprantate mane? Ar padėsite man? ” “Dėl to mes čia ir susitikome”, – blusius užsirūkė ir toliau atidžiai žiūrėjo į savo pacientę. Jai net visi plaukeliai pašiurpo ant nugaros.
“Dorotėja, kada paskutinį kartą buvote pasimatyme? ” “1978 m. sausio 14 d. ” “Prisiminimai persekioja? ” “Nelabai. Buvau sutikusi. Pasenęs, nuplikęs, be dantų”. “Gal per aukštai iškėlėte kartelę? ” “Man atrodo, kai kas ją nuleido”. “Be puolimo ir gynybos dar yra normalus bendravimas. Bėdų neišvengsite, jei priešgyniausite, velsitės į konfliktus. Kartais nuolankus susitaikymas suteikia dvasios ramybės”. “Šiknius”, – pamanė Dorotėja ir tuoj pat susigriebė, kad tai iš įpročiu tapusio negatyvių minčių užsirašinėjimo.

….
Dorotėja blaškėsi. Pinigų vis dar turėjo pakankamai, kad įsigytų kokį kuklų butelį užmiestyje. Bet tuomet visam laikui jai tektų atsisveikinti su svajonėmis pakeisti savo likimą. Ramiai leisti dienas iki gyvenimo pabaigos nebuvo jos tikrasis pašukimas. Ji vis dar jautė polėkių, nuotykių troškulį, norėjo būti avantiūristiška ir nenuspėjama. “Širdyje esu menininkė, iš išvaizdos tikra pilka pelė”, – konstatavo asmenybės susidvejinimą blusa kaip tikra psichoanalitikė. Nieko nuostabaus, pas sielos specialistą ji lankėsi jau trečias mėnuo. Galėjo puikiai diagnozuoti ne tik save, bet ir kitus. Savo daktarą irgi. Ji perprato jo įpročius ir pomėgius, gyvenimo būdą ir problemas. Jis buvo gerbiamas ir patyręs, padėdavo daugeliui, o pats niekaip nepajėgė įveikti savo baimės. Bijojo asmeninių įsipareigojimų, gyveno vienišas ir nelaimingas. Tik darbas padėjo atsverti tuštumą, atrodė, kad jos visai ir nėra. “Problemas susikuri pats”, – ne kartą jis kartojo savo pacientams. Jis problemų nenorėjo turėti. Pakako svetimų.

…
Per “M 1” Eltonas Džonas plyšojo “take my brain away”. Dorotėja užvertė penktą prirašytą sąsiuvinį ir supdamasi antikvariniame krėsle patenkinta sukikeno. Velniai griebtų, kažkas jos gyvenime vis dėlto pasikeitė. Na, išskyrus tą nesėkmę su daktaru. Šioje srityje nieko naujo. Bet nežiūrint  to, ji jautėsi gerai.
Pinigai beveik baigėsi. Buto blusa taip ir nenusipirko. Bet leidykla pažadėjo išleisti jos knygą pavadinimu “Dorotėja”.