Modus vivendi

Mano tėvas rūko. Jis rūko kaip dūmtraukis. Regis, nuo gimimo nei karto nesu mačiusi jo be cigaretės burnoje. Taip įpratau kvėpuoti tabako dūmais, kad užuodus gryną orą ima suktis galva...
   
    Tą dieną (kaip ir kitomis niūriomis savo gyvenimo dienomis) dirbau kavinėje. Žmonės vis keitėsi ir keitėsi ir, kaip Jimo Jarmucho filme „Kava ir cigaretės“, vapėjo kažkokias nuobodžias nesąmones.

    Įėjo vyrukas su ilga barzda ir užsisakė juodos kavos, vėliau įžengė pasipūtusi poniutė, kuriai viskas atrodė negerai, ir taip pat užsisakė kavos. Aplinkui visi lankytojai rūkė ir mano šnervės prisipildė malonaus tabako kvapo. Pasijutau lyg namuose, kuriuose nebuvau jau pora metų, nes po barnio su tėvu nusprendžiau nebesimatyti ir su motina. Ji nuolat man skambina ir teiraujasi kaip gyvenu. Žinoma, kiekvienas pokalbis, kad ir kaip nekaltai jis prasidėtų, baigiasi ties tema „kiek dar ilgai nebendrausit su tėvu? “, todėl kartais apsimetu, kad negirdžiu telefono skambučio...

    Į kavinę įėjo porelė. Mergina atrodė visai niekuo neišsiskirianti,  ilgakojė blondinė, o štai vyrukas iškart patraukė lankytojų dėmesį ir visų akys susmigo į jį. Vaikinas buvo gražaus sudėjimo, tamsių plaukų, vilkėjo baltu kostiumu ir visapusiškai priminė tuos besišypsančius „šaunuolius“ iš muilo operų ar žurnalų viršelių. Labiausiai atminty įstrigo jo akys (gal ir nuvalkiotas pastebėjimas), bet jos labai priminė du gilius ežerus, į kuriuos žvelgiant, regis, tuoj tuoj panirsi... Parodžiau jiedviem stalelį prie lango.

  Keista, bet pati nepastebėjau, kaip mano žvilgsnis visą vakarą krypo į tą vaikiną. Bandžiau save pateisinti, kad esu labai nuvargusi nuo darbo ir galbūt bet koks valkata man dabar pasirodytų simpatiškas... Gal pati išsigalvojau, o gal taip buvo iš tiesų, kur tik pasisukdavau tą vakarą jaučiau jo gilių akių žvilgsnį. Kaip dabar prisimenu jos buvo tamsiai mėlynos... Nerealu? Gal... Bet juk buvo vakaras ir kavinės prieblandoje jos atrodė tamsiai mėlynos...

    Porelė pavakarieniavo ir taip pat besišypsodami kaip ir įėję, išėjo...

    Išgirdau telefono skambutį... Skambino mama. Ji pranešė, kad tėvas pakliuvo į avariją... Jis guli reanimacijoje...

    Telefono ragelyje spengė tyla, aš suklupau... Net pati nepajutau, kaip taip ilgai kauptas pyktis ir širdgėla, kurie buvo adresuoti tėvui, virto sūriomis ir didelėmis it dramblio ašaromis...

Laukite tęsinio...