Be pavadinimo

Merdi (gal snaudžia?) vaivorykštės takas trapus,
Apmiręs nuo svaigulio - tuščio, nebylio, spalvoto;
Niekad nuo spengiančio melo nestingstančią, žavią,
Ošiantys toliai vis nuodėmę migdo ir glosto.

Kviečia mostu švelniu lyg apsalus didinga tuštybė,
Apsigaubusi mėlyno rūko drabužiais lengvais.
Tvyro padangėj jos pilys iš oro pradvisusio.
Užverktos akys myluoja jas žvilgsniais saldžiais.

Čia supasi laikas suglumusio vėjo sūpynėse
Ir spjaudo į užverktas drebančio kvailio akis,
Už kurių beprotybė lyg maras koks šiepias klastingai:
Ištiesusi ranką padėti, ji koja užtrenkia duris.