Pro stiklo dugną

Medinis stalas -
Antikvariatas. Ąžuolinis.
Dvi rankos -
Stiprios. Didelės. Raudonos.
Pasruvę akys
Ir pragertos dienos.
Vis viena vienas.
Vienas jis vis viena...
Jaunystė jau prabėgo.
Buvo daug idėjų - išgaravo.
Ir žilas plaukas -
Buvęs, kur nebuvęs -
Atėjo, nesisveikinęs, prie stalo.
O moterys? Ir jos ne pėsčios.
Viena per kitą išdavė, paliko.
Randai - geriau nebūtų -
Vien prisiminimai
Lyg sieros rūgštimi jį ėda.

Bet kam galvoti? Kam save kankinti?
Geriau užpilsim - išskalausim protą.
Ir kai užtems - lyg Saulė - sąmonė, numigsim
Naktelę kokią. Ir dar truputį užpilsim.