Rudenys.

Jie stiebdavos ant supamų arkliukų, kad tik išvystų, kad tik dirstelėtų į mūsų banguotus plaukus, į mūsų raudonus kaspinus, į mūsų paslaptis, kad prisiliestų prie nėrinukų krašto kad lyžtelėtų, gal ranką, gal suknelės kampelį, o gal net skruostą.
Jos paslapčia pudruodavosi ir pasiskolindavo mamos lūpdažį, kad jie jas pamatytų ir galvotų, kad statytų joms smėlio pilis ir dovantų rusiškus saldainius, bet ne, jos jų nelaukdavo ilgam, jos turėdavo savo tvoras, o jiem buvo skirti tik tarpeliai.



“bet kažkada aš atsikėliau su mintim, kad man reikia tavęs“




Jie darydavo atsispaudimus ryte, atsispaudimus vakare, jie mokydavosi atrodyti pasitikintys savimi, kad jos jų lauktų. Jie ateidavo nešdami benzino, vyno arba lovos kvapą, jie žiūrėdavo žemyn ir jas mylėdavo, jie žiūrėdavo žemyn ir bijodavo jas prarasti, jie žiūrėdavo į jas
Jos žiūrėdavo į juos. Jie nejausdavo jų migdolų ar apelsinų kvapo, bet dovanodavo blizgančias akis ir šypsenas dovanodavo. Jos bijodavo miegoti vienos, jos garsiai dainuodavo ir garsiai juokdavosi. Jos bučiuodavo juos ir mylėdavo juos ir laukdavo jų. Visada laukdavo.



“ir buvo amžinas pavasaris ir mes buvom turtingiausi pasaulyje- mums nereikėjo valgyti, nereikėjo miegoti, nereikėjo gerti, mums reikėjo tik vienas kito ir mes vienas kitą turėjom „



Jie nebematė autobuso numerio už dešimties metrų, jie nebematė smulkių raidžių, jie nebematė žmonių veidų. Todėl jiems reikėjo akinių. Jie nebematė prasmės savyje, prasmės aplink, prasmės jose. Todėl išeidavo su mintimis, išeidavo toli ir nebegirdėjo ir nebegyveno.
Jos nebematė ateities, bet nenešiojo akinių, nes norėjo būti gražios. Jos gamindavo pietus ir kvepėdavo baltais skalbiniais, laižydavo medų nuo šaukštelio ir tai tebuvo vienintelis jų saldumas. Jos žiūrėdavo į veidrodį, jos žiūrėdavo į miegančius juos ir verkdavo ir verkdavo, ir eidavo gaminti pietų, jei jie kartais grįžtų pas jas.



“o vieną rytą aš atsikėliau ir nebepajutau nieko“