Sutemos kliedesiai

Sutemo. Mažoje mano dėžutėje – tamsi, baisi, šalta (karšta) naktis. Nė vieno žiburėlio, nedrąsiai gęstančio delnuose. Nė vienos pasiilgusios sielos, iš nuovargio užmerkiančios visas dešimt akių.

Viena vaikštau po dusinančią tamsą, lipu į pelenų kalnus, apaugusius senais rugiais, ir barstau, žarstau niekada neiškritusį ugninį sniegą.

Žinau, Jūs visi miegat nekaltu kūdikių (teisuolių) miegu. Akys palaimingai įrėžia raukšleles veide, kumšteliai atsigniaužia ir Jūs paleidžiate sapnus į orą naujam gyvenimui. Vienai poliarinei nakčiai.

Miegokit. Sapnuokit mane – kvailai laimingą, brendančią į rugių pievą, užvertusią galvą į žydrą dangtelį, nejaučiančią slegiančių sienų.

Miegokit. Rytas išauš po šimtmečių tamsos, o aš jau būsiu uždusus nuo neišpildytų sapnų. Svajų.