į save

šaukia į save visus Tuos akimis ir tą žalumą
traukia gaudesiu varpo tiems kas negirdi
taip siekia žydro dangaus naivios juodos dvi naktys
kada mylimą savo savy tik užgniauži ir rimsti

o sultingose pavasarių vėjų slėptuvėse rausta raudonis
ir kyla į viršų garais iš žemės pakilt kad suspėtum dar gimti
tolumoj krykščiat akmeniu vaiko delniukuos suspaustu
įžvelgiat ten kančią, pavojų net gėdą

į save net mitines vėles ar skaudančiom gėlom minta
išlaisvint tik tam kad prabilt ir jausmams atsiduot
braukiant per delną taip kad net nepalietus
tam kad vandenyse atsigaut ir atsivert mintimi